Deja, atėjo laikas vėl žvilgtelėti į arabų pasaulį. Kodėl deja? Ne todėl, kad jis būtų nesvarbus ar tolimas, bet todėl, kad jis itin svarbus, o iš jo sklindančios žinios labai negeros. Pirmiausia, Egiptas iš tiesų pergyvena tragediją, kuri gali ištikti ir jo kaimynes.
Deja, atėjo laikas vėl žvilgtelėti į arabų pasaulį. Kodėl deja? Ne todėl, kad jis būtų nesvarbus ar tolimas, bet todėl, kad jis itin svarbus, o iš jo sklindančios žinios labai negeros. Pirmiausia, Egiptas iš tiesų pergyvena tragediją, kuri gali ištikti ir jo kaimynes.
Kaip neseniai rašė Londono savaitraštis „Economist“, „precedentas, kurį M. Morsi nuvertimas formuoja kitoms ant netvirtų kojų stovinčioms demokratijoms, yra baisus. Jis skatins nepatenkintuosius bandyti išmesti vyriausybes ne prieš jas balsuojant, o prieš jas sukylant.
Tai paskatins opozicijos sąjūdžius visame arabų pasaulyje siekti savo tikslų gatvėse, bet ne parlamentuose. Dėl to skersai išilgai regiono sumažės galimybės taikai ir gerovei.
Kartu tai pasiųs siaubingą žinią visiems islamistams, kur jie bebūtų. Iš įvykių Egipte jie darys išvadą, kad jeigu jie laimės valdžią per balsavimus, tai jų oponentai imsis nedemokratinių priemonių, kad juos nuverstų.
Tad jeigu jiems bus leista įkopti valdžion, jie tikriausiai darys viską, kad tik savo galią truks pliš sucementuotų. Tad jų devizas ko gero bus – sutraiškinkime oponentus.
Taigi kaip toliau?
Žala jau padaryta, ir jos negalima atitaisyti. Tačiau yra ir geresnių, ir blogesnių ateities scenarijų. Jeigu kariuomenė įsikibusi laikysis galios, tai Egiptas grįš ten, kur buvo prieš Hosnio Mubarako nuvertimą – tačiau be tos vilties, kuri ruseno dar prieš revoliucijai prasidedant ir po to žlungant.
Jeigu armija paskelbs rinkimų grafiką ir jo laikysis, tada Egiptas turės šansą. Kariai turės islamistams įtikinamai pažadėti, kad jeigu jie laimės (o atsižvelgus į jų darbus per visus praėjusius metus, Musulmonų brolių pergalė gana abejotina), jiems vis dėlto bus leidžiama valdyti.
Padaryti, kad jie tuo patikėtų – sunkus uždavinys, tam betgi padėtų greitai surengti rinkimus.
Egipto kariuomenė suvaidino esminį vaidmenį revoliucijoje – ji stebėjo iš šalies, kol liaudies jėga išstūmė H. Mubaraką nuo sosto. Kariuomene dar vis pasitiki daugelis egiptiečių, kurie vis dar linkę į ją kreiptis krizės laikais.
Jeigu generolai nori už šį pasitikėjimą atsilyginti, jie turėtų šalį grąžinti į demokratijos kelią kaip galima greičiau“, – rašė vedamajame straipsnyje savaitraščio „Economist“ redaktoriai.
Paryžiaus dienraštyje „Monde“ žymusis islamiškų kraštų ekspertas Gilles‘as Kepelis sutiko, kad „padėtis katastrofiška“. Vis dėlto vilties prošvaisčių yra. Ne Egipte, o Tunise su jo stipriomis pilietinio pasipriešinimo jėgomis politologas šiuo metu įžiūri šiokią tokią demokratizacijos galimybę.
Tačiau būtent Egipte dabar iškyla didysis egzistencinis klausimas: „ar tie sukilėliai, kurie privedė prie M. Mursio griūties, turės pakankamai jėgų, kad Egiptą užvestų ant politinės modernizacijos kelio ir atsvertų toje šalyje esančias savęs naikinimo tendencijas? Tik taip būtų galima regione išjudinti naują dinamiką, kurios dėka jis priartėtų prie tunisietiško modelio“, – rašė Gilles‘as Kepelis prestižiškiausiame Prancūzijos dienraštyje.
O kas tokio šviesaus Tunise? Pagal straipsnį liberaliame amerikiečių žurnale „Atlantic“, nuo pat Beno Alio nuvertimo 2011–ųjų sausį ten vyksta idėjinės kovos dėl religinių ir pasaulietinių vertybių. Manoubos universiteto humanitarinių mokslų fakulteto dekanas Habibas Kazdaghlis tapo salafistinių atakų taikiniu, kadangi jis pasisako prieš viso moterų veido ir kūno apsidengimą skraiste ir prieš lyčių atskyrimą.
Pokalbyje su Amerikos žurnalu jis ryškino, kaip Saudo Arabija ir Kataras bando sutramdyti būtent liberalią Tuniso tradiciją. Anot jo, tai „vienintelė islamiškajame pasaulyje šalis, kurioje moterims ir vyrams galioja tie patys skyrybų įstatymai. Mes, tunisiečiai, nepraktikuojame daugpatystės.
Tunisas yra ypatingas atvejis, priešingas modelis, užtat jie, salafistai, ir nori mus pašalinti. Jeigu mūsų nebūtų, jie galėtų teigti, kad tam tikri papročiai gyvuoja tik Vakaruose.
Tai jiems kelia sumišimą, tai juos, salafistus, glumina, kad mes, kaip tikri musulmonai, turime tą patį lygiateisiškumą tarp vyrų ir moterų, kokį randame „netikėlių“ žemėje“, – teigė tunisietis mokslininkas Habibas Kazdaghlis žurnalo „Atlantic“ bendradarbiui Tomui Bassui.
Apie tai, kaip kai kurie moterų lygiateisiškumo gynėjų pasireiškimai Tunise gadina nervus, pasakoja Prancūzijos žinių svetainėje „Rue89“ žurnalistas Karimas Ben Ismailas. Štai Prancūzijos prezidentas François Hollande‘as atvyko valstybinio vizito į Tunisą ir ten prancūzų gimnazijoje dalyvaus diskusijose su pilietinės visuomenės atstovais.
Viena mokinė nešioja marškinėlius su kalėjime sėdinčios grupės „Femen“ aktyvistės Aminos atvaizdu. Jai, tai moksleivei, neleidžiama įeiti. Kai apie tai išgirsta piliečių teisių aktyvistė Amira Yahyaoui, kuri su F. Hollande‘u turi diskutuoti, ji pareikalauja, kad mergaitė tučtuoj būtų įleidžiama į salę.
Jai atsakoma: „Jūs tai galite įeiti, tačiau ne ta mergina su marškinėliais“. Tada Amira Yahyaoui supranta, jog visas susirinkimas bijo, kad prezidento akivaizdoje nebūtų pakartotas Femen gestas, t. y. moteriškos krūtinės apnuoginimas, ir ji taria: „Gerai, jos vietoje tai padarysiu aš“. Tačiau po to ir jai nebeleidžiama įeiti į salę“.
Taigi piliečių lygiateisiškumo atžvilgiu dar daug vietos pasitaisymui ne tik palyginti žmoniškame Tunise, bet ir kitur pasaulyje.
