Nuomonės

2018.05.29 09:31

M. Maldeikis. Po dešimties metų. Europos Sąjunga

2018.05.29 09:31

2028 metai. Sukritęs prie įvairiausių monitorių ir vis dar „gyvų“ televizorių ekranų visas pasaulis stebi naujienas apie žmogaus išsilaipinimą Marse. Elonas Muskas galiausiai įgyvendino savo ir pasaulio svajonę: kelis nesėkmingus bandymus vainikavo pirmojo žmogus išsilaipinimas Marse. Prasidėjo šios planetos kolonizacijos procesas.

Tuo tarpu Europos Sąjungoje – ramiausias jos istorijos laikotarpis. Nors krizės nuo pirmos dienos buvo Sąjungos integracijos variklis, dabar viskas pasikeitė. Nesutarimai tarp šalių narių ginant savo interesus, be abejonės, vis dar inspiruoja karštas diskusijas, tačiau prisiminus, kokios perspektyvos Europos Sąjungai buvo prognozuojamos prieš 10 metų, ginčai atrodo menkaverčiai. Persilaužimas Europos Sąjungos darbotvarkėje įvyko visai netikėtai, tartum pati istorija sudėliotų šachmatų lentą.

Istorija ir vėl buvo sprendžiama Vokietijoje. Socialinių ir darbo rinkos reformų dėka tūkstantmečio pradžioje buvęs „Europos ligonis“ pasiekė savo galios viršūnę. Pastarieji trisdešimt metų šaliai buvo stulbinantys. Vis dėlto vieną dieną netikėtai išseko ir eksporto srautai, nuolatinio biudžeto perviršio prabanga ir galimybė tenkintis menkomis gynybos išlaidomis. Vokietijos visuomenė sparčiai seno. Į pensiją išeinantys ir darbo rinką paliekantys žmonės ne tik iš esmės pakeitė darbo rinką, bet ir finansų srautus. Tapę pensininkais, šie žmonės jau nebetaupė, o naudojo santaupas. Vokietija iš taupančios šalies staiga tapo vartojančia. Mažėjantys indėliai bankuose kėlė palūkanas. Vokietija galų gale buvo priversta įsisąmoninti, jog ilgą laiką jos galias maitinę šaltiniai senka: darbo jėga sparčiai sensta, o eksportu paremta ekonomika vis labiau rodo savo tikrąjį priklausomybės nuo išorės rinkų veidą.

Tai dar labiau sumažino Vokietijos draugų ratą. Rytines Sąjungos nares pykdė nesibaigiantis flirtas su skylančia Rusijos Federacija, pietines – stiprus euras, kurį jos asocijavo su Vokietijos politika. Šiaurinės Europos Sąjungos narės po „Brexit“ užsisklendė savo regione. Net draugystė su Prancūzija, santykiai su kuria visada buvo Europos Sąjungos variklis, rūdijo dėl pastarosios stiprėjančių ryšių su JAV bei interesų Afrikos Šiaurėje.

Vokietija, kurios ekonomika ilgus dešimtmečius rėmėsi eksportu, iš esmės negalėjo būti efektyviu Europos Sąjungą vienijančiu centru. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje kurdamos naują pasaulio prekybos sistemą JAV draugams garantavo priėjimą prie savo rinkos bei galingo laivyno dėka užtikrino, kad ta prekyba būtų saugi. Visos valstybės, kurios buvo įtrauktos į šiuos prekybos su JAV srautus – Vakarų Europa, Japonija ar Pietų Korėja – klestėjo ir turtėjo būtent tokio jėgų santykio dėka. Vis dėlto prieš dešimtmetį, 2020-aisiais, tokią pasaulio tvarką užbraukė tuometinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas.

Efektyviai veikianti tarptautinė ekonominė sistema privalėtų telktis apie importuojantį centrą, o ne eksportuojančią galybę, – priešingu atveju sistemos žlugimas yra tik laiko klausimas. Daugybę metų Vokietija šios tiesos nepripažino, o Europos Sąjunga jai buvo tapusi laisvos prekybos vokiškomis prekėmis pagal pačios Vokietijos nustatytas taisykles zona. Būtent tai ir atvedė Europos Sąjungą prie krizinės ribos, o didžioji dalis iššūkių, su kuriais antrąjį dešimtmetį kovėsi Sąjunga, tebuvo šio nemalonaus fakto pasekmė.

Prieštaravimas išsisprendė savaime, kai nebebuvo galima ignoruoti senstančios Vokietijos darbo jėgos ir dramatiško eksporto rinkų stygius anapus Europos ribų. Norom nenorom Vokietija suvokė, jog keistis privalu.    

2027 metais Vilniuje įvyko Europos Sąjungai labai netikėtai trumpos ir vaisingos diskusijos, kai galiausiai Sąjungos piliečiams, šalims narėms ir institucijoms pavyko pasiekti bendrą sutarimą tapusi Vilniaus sutarties pamatu. Derybose buvo išgrynintas bendras vardiklis dėl klausimų, kurie nekelia prieštaravimų nė vienoje šalyje. Gavusios galimybę remtis nauja atsivėrusia dabar jau importuojančios Vokietijos rinka, šalys gana lengvai susitarė dėl ES Tarybos ir nacionalinių šalių parlamentų dominuojančio vaidmens ir jų kompetencijų pasidalinimo Sąjungoje, dirbtinio intelekto teisių į privatų gyvenimą ar robotų darbo bendros apmokestinimo bazės. Nors ir labai aptakus pasiūlymas „daryti mažiau, tačiau efektyviau“ pasirodė priimtinas visiems.

Europa išmoko būti efektyvi savo veikimu „elementariame“ lygyje, bendroje rinkoje, tuo pačiu būnant ypač ambicinga vertybine prasme. Šios bendros vertybės ilguoju laikotarpiu ir kurs bendrą istorinį lauką ant kurio, kada nors, ir bus statoma Europos Sąjungos ateitis.  

Europos Sąjunga vėl tapo sėkmės istorija.

Vilniaus sutartis, beje, išsprendė ir kitą egzistencinį Europos Sąjungos iššūkį – euro klausimą. Bendroji Sąjungos valiuta – nuo pradžios buvusi labiau politinis, nei ekonominis reiškinys – bandė vienyti skirtingo išsivystymo ir dažnai priešingo ekonomikos ciklo ūkius, ir tai savaime lėmė riziką bei nesėkmes. Taigi galiausiai  Europa privalėjo rinktis ir ji pasirinko: dabar veikė dvi valiutos – viena šalims, kurios nori stipraus euro, ir antroji – šalims, kurios rinkosi devalvacijos kelią. Šių dviejų eurų euroobligacijos šalių narėms suteikė plačias skolinimosi galimybes.

Dar praėjusiame amžiuje buvęs JAV valstybės sekretorius bei patarėjas Nacionalinio saugumo klausimas Henry J. Kissingeris Vokietijos problemą buvo išgliaudęs vienu sakiniu – Vokietija yra per maža pasauliui ir per didelė Europai. Susilpnėjusi Vokietija jau sutilpo į Europą. Ir tai atvėrė naujas perspektyvas visai Europos Sąjungai.

Matas Maldeikis yra Seimo nuolatinis atstovas Europos Sąjungoje.

Be raštiško redakcijos sutikimo draudžiama komentarą perpublikuoti kitose žiniasklaidos priemonėse.