Vyksta totalitarinę valstybę išpažįstančių valdininkų (nesakau biurokratų, nes šį kartą kalbu ir apie kai kuriuos mokyklų direktorius) kova prieš tėvų suverenitetą morališkai ir dvasiškai auklėjant savo vaikus. Čia ne apie gyvenimo įgūdžių programą. Nepatikėsite, bet „sekso reikalai“, kuriais taip susirūpinę kiti komentatoriai, iš tiesų gana nereikšmingi svarbesnių dalykų fone. Tiksliau, jie yra sudėtinė daug didesnio proceso dalis.
Štai visai neseniai LRT.lt pasirodė džiaugsmingas straipsnis, pavadintas „Viskas, kelionės per pamokas turi baigtis: griežtesnė tvarka išaugino tėvų atsakomybę, girdėti siūlymų 5 dienų limitą apkarpyti“. Tiesa yra tai, kad šita tvarka neišaugino tėvų atsakomybės, o privertė paklusti. Valdininkai džiaugiasi sumažėjusiais „praleistų pamokų“ skaičiais ir savo galios pergale.
Taip pat skaitykite
Štai didžiausios Lietuvoje mokyklos, Kauno KTU inžinerijos licėjaus, direktorius ir Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos (LMVA) prezidentas nurodytame straipsnyje pateikia savo mokyklos duomenis: „Pernai per rugsėjį ir spalį 6–8 klasių koncentre buvo praleistos 2 634 pamokos, o šiemet per tą patį laiką – 1 579 pamokos. Be pateisinamos priežasties buvo praleistos tik 32 pamokos.“ Tikras triumfas bet kuriam ministerijos skaičiažmogiui. Esu tikras, kad direktorius toks nėra: čia tik sutapimas. Dėl to ir pabrėžiau, kad nekalbu apie biurokratus. Tačiau gerbiamas direktorius nurodo ir tikrą atvejį: „Anksčiau tėvai beveik viską galėdavo pateisinti. Yra buvę: vaikas „serga“, bendraklasiai juokiasi, už burnų susiėmę – kaip serga, jei su tėvais Maljorkoje? Vaikas po ligos grįžta visas gražiai įdegęs. Tokia liga ir buvo. Tai reali situacija. Nieko nefantazuoju“.
Tiesa yra tai, kad šita tvarka neišaugino tėvų atsakomybės, o privertė paklusti.
Tai tipinė gyvenimo situacija, kuriai būtinas moralinis vertinimas. Ar turėtume kaltinti tėvus: „tėvai meluoja“, „negerbia mokyklos“, „nesirūpina savo vaiku“? Taip, melas yra blogis. Juo labiau kad minėti bendraklasiai „mokosi gyvenimo įgūdžių“ klaidinami – jie mato iškreiptą moralę. Tėvai neturėjo meluoti. Kiek tik įmanoma, turėjo planuoti atostogas atsakingai ir solidariai. Tačiau ar iš šios tėvų ydos nekyla dar didesnė ir baisesnė valstybės yda? „Va dabar mes jums parodysim, iš kur kojos dygsta!“ Ar valstybė mokyklose nekuria totalitarinės kai kurių klaidingai besielgiančiųjų kontrolės ir persekiojimo sistemos, nukreiptos į visus?
Ar mokytojai ir mokyklų vadovai nesijaučia šiek tiek įskaudinti, kai tėvai trumpam laikotarpiui savo vaiko ugdymui renkasi ne juos, o poilsinę ar pažintinę kelionę? Tai normalus jausmas. Tačiau iš tokių smulkių jausmelių gali kilti klaidingas moralinis vertinimas. Duok Dieve, kad už viso šito triumfo dėl sumažėjusių praleistų pamokų nebūtų nė lašelio kerštaujančiojo džiaugsmo mokyklos ir tėvų „kovoje dėl vaiko“. Tokios „kovos“ iš viso neturėtų būti. Nes tai būtų moralinė mokyklos katastrofa. Kas geriausia vaikui? Kad savaitę ar kitą visiškai netrukdomas pabūtų su tėvais ir taip patirtų „vieno karto gyvenime“ įspūdžius? Ar kad netrukdytų pamokų sklandumo?
Tačiau ar iš šios tėvų ydos nekyla dar didesnė ir baisesnė valstybės yda? „Va dabar mes jums parodysim, iš kur kojos dygsta!“ Ar valstybė mokyklose nekuria totalitarinės kai kurių klaidingai besielgiančiųjų kontrolės ir persekiojimo sistemos, nukreiptos į visus?
Dar svarbesnis dalykas yra bendras moralinių vertinimų ištrynimas iš mūsų mąstymo ir veiklos. Tai vyksta dėl vis labiau įsigalėjančio „pasiekizmo“. Siekta sumažinti praleistų pamokų skaičių. Pasiekta. Ar tie skaičiai liudija, kad bent vienas vaikas tapo geresnis, labiau subrendęs, o tėvai „labiau atsakingi“? Jokiu būdu. Tai rodo, kad skaičių prievarta turi galią.
Esame pakeliui į kinišką „moralinių“ taškų sistemą. Mokykloje vertinami tik pasiekimai per prievartą, o ne moralinė branda, kuri kyla tik iš laisvės ir per laisvę. Atmetame tūkstantmečius brandintą krikščionišką Vakarų civilizaciją ir vis labiau tampame rytiečiais. Pasaulio centras slenkasi į rytus.
Duok Dieve, kad už viso šito triumfo dėl sumažėjusių praleistų pamokų nebūtų nė lašelio kerštaujančiojo džiaugsmo mokyklos ir tėvų „kovoje dėl vaiko“.
Ruošdamiesi valstybiniam lietuvių kalbos egzaminui mokytojai ir mokiniai drauge skaito klasikos kūrinius lyg ir nagrinėdami moralines temas. Kazio Binkio „Atžalynas“ tapo kaip niekad aktualus, nes mes judame priešinga kryptimi. Binkis norėjo pasakyti, kas mokykloje svarbiausia, o ne pasiūlyti „mokytojo elgesio racionalizaciją“, „patyčių prevencijos sistemą“ ar „geresnę finansų apskaitą“.
Galime aptverti mokyklas spygliuota tvora ir apstatyti kameromis, kaip (ir vėl džiugiai!) siūlo Laisvės partija (kokia ironija!). Galime apstatyti mokyklas narkotikus aptinkančiais šunimis. Galime net priversti vaikus mokykloje miegoti, kad tėvai jų namuose „nesugadintų“. Tačiau visada kur nors už pamušalo užlindęs slėpsis tas prakeiktas šimtas litų. Tik laisvas ir drąsus moralinis gėris yra tikrasis ugdymo pasiekimas.
