Gegužės trečiąjį sekmadienį prisimename partizanus. Prisimename juos ir dažniau, ypač per pastaruosius keletą metų. Vis dėlto dar retai susimąstome apie Lietuvos partizanų karo tradicijos reikšmę visos Europos istorijoje.
Gana akivaizdu, kad po Antrojo pasaulinio karo pasipriešinimas tapo tikruoju europietiško pilietiškumo ženklu. Būtent šia prasme visos pokario Europos valstybės buvo pastatytos ant partizaniškų pamatų. Britų istorikas A. J. P. Tayloras su sau būdinga ironija rašė, kad europiečiai „negalėjo pasprukti nuo pasipriešinimo palikimo. Jie privalėjo priešintis, ir daug žmonių, be abejo, ėmė priešintis jau po visko“.
Ironija šioje pastaboje trukdo iš karto įvertinti jos tikrąją reikšmę. Besipriešindami „po visko“ žmonės Europoje pripažino partizaną kaip piliečio idealą. Pasipriešinimas kilus krizei tapo asmeniškai siektinu heroizmu ir kartu elgesio modeliu, kurio tikimasi iš sąmoningo piliečio. Būtent dėl to galima sakyti, kad po Antrojo pasaulinio karo Europoje pilietis iš naujo tapo valstybės kūrėju ir jos pamatu.
Europietiška istorinė savimonė šį reikšmingą politikos lūžį tikriausiai būtų linkusi kildinti iš Prancūzijos. Nuo pat XVIII a. revoliucijos Prancūzija įsitvirtino vakarietiškoje kultūroje kaip naujo tipo pilietiškumo laboratorija ir mokykla. Istoriškai tai nėra nei tikslu, nei teisinga. Kaip dažnai pasitaiko, tikrieji istorijos judesiai ir lūžiai vyko kitur – nepelnytai pamirštose vietose.
Pirmą kartą šiuolaikinis europietiškas partizanų karas kilo ginantis nuo prancūzų Ispanijoje XIX a. pradžioje. Napoleonas ispanų pasipriešinimą įvertino kaip vieną iš svarbiausių savo galutinio pralaimėjimo priežasčių. Įdomu, kad jau šis ankstyvas partizano figūros pasirodymas įkvėpė pilietiškus ir respublikoniškus politinius sprendimus. Tautos suverenitetą įtvirtinusi 1812 m. Ispanijos konstitucija savo reikšme tikrai prilygsta prancūziškai Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijai, o praktine politine išmintimi gal net ją pranoksta.
Ispanijos pasipriešinimo pavyzdys tuo metu metu rimtai sukrėtė Europos protus ir bent kelis dešimtmečius buvo intensyviai apmąstomas. Paliekant nuošalyje specifinius karo sampratos ir strategijos klausimus, reikia pažymėti, kad politiškai partizanų karas būtent tada pradėtas vertinti kaip valstybingumo atgimimo ir naujo valstybės įkvėpimo šaltinis. XIX a. vidurio Europos respublikonų ratuose buvo įprasta manyti, kad pasipriešinimas okupantui ar tironui iškelia į paviršių tautos gelmėse slypinčias pilietines galias, kurios formuos ateities valstybes.
Nesunku pastebėti, kad ši tradicija kone idealiai atliepė po 1830–1831 m. karo Vakarus užplūdusių lenkų emigrantų jausmus. Jie patys puoselėjo būtent pilietinio pasipriešinimo idėją kone nuo pat pirmojo Lenkijos-Lietuvos padalijimo. Vienas iš didžiausių mūsų istorijos paradoksų yra tai, kad prarasta galimybė įsilieti į savo meto didžiųjų Europos valstybių ratelį mūsų protėviams padėjo atrasti naujo tipo valstybingumą, kurio galutinio išsipildymo jiems taip ir neteko pamatyti.
Taip pažvelgus, visai nestebina, kad XIX a. vidurio Europos respublikonų politinė mintis savo loginę pabaigą ir praktinį išsipildymą pasiekė 1863–1864 m. Lenkijos-Lietuvos sukilimo metu. Šis įvykis pagimdė iki galo išvystytą ir išplėtotą pogrindinę valstybę. Būtent tada Europos istorijoje įvyko dar ir šiandien aiškiai nesuvoktas radikalus posūkis. Valstybė iš naujo tapo respublika – visiškai nuo piliečių valios priklausančiu bendru politiniu reikalu.
Niekada neįmanoma tiksliai nustatyti, kokiais kanalais ir kryptimis Europoje juda politinė patirtis. Niekada tiksliai nežinome, kas ir iš ko mūsų žemyne mokosi. Bet sąžiningai žvelgdami pastebėsime aiškią tendenciją: kuo arčiau Antrojo pasaulinio karo, tuo labiau europietiška respublikos samprata artėja prie modelio, kurį galime vadinti lenkiškai-lietuvišku.
Charlesas de Gaulle`is savo teisę pasipriešinti ir vadovauti prancūzų pasipriešinimui siejo išimtinai tik su savo pilietybe. Jam atrodė savaime suprantama, kad Nacionalinio pasipriešinimo komiteto programa yra pokario vyriausybės programa. Visa tos niekieno tiksliai nepaskirtos, paslaptingu būdu pasipriešinimo „pagimdytos“ vyriausybės veikla stebėtinai priminė lenkų ir lietuvių patirtis atkuriant ir perkuriant savo valstybes.
Tai, žinoma, nereiškia, kad būdami lietuviai galime kažkaip išskirtinai pasisavinti šiuolaikinę europietišką respubliką. Mažų mažiausiai, šį kūrinį dalijamės su ispanais ir lenkais ir, ko gero, tais pačiais prancūzais. O galiausiai, be abejo, visos Europos tautos davė kažką savito valstybės formai, kuri šiandien atrodo akivaizdi tik dėl to, kad absoliučiai dominuoja žemyne.
Tačiau būtų gerai, kad gilesnis žvilgsnis į istoriją sustiprintų mumyse savo vertės pojūtį. Mes nesame vien tik prašytojai Europoje. Esame jai kai ką davę ir galime dar duoti. Gali būti, kad šiandien galime duoti daugiau nei bet kada anksčiau.
Bernardo Gailiaus komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
