Nuomonės

2018.05.02 11:45

M. Drunga. Ir Vokietijoje ne visi darbininkai džiaugiasi gerove

2018.05.02 11:45

Tarptautinės darbo dienos proga Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“ savo svetainėje paskelbė žurnalisto Michaelio Hollenbacho straipsnį „Lankstūs, vargstantys, išnaudojami“ apie „mobilius darbuotojus, kurie dirba labai daug už mažą pinigų sumą“.

Pavyzdžiui, pasak žurnalisto, „mažai atlyginami jie triūsia siuntų tarnybose, mėsos perdirbimo įmonėse, slaugo neįgaliuosius arba senukus. Nors tokie darbo santykiai ir sulaukia kritikos iš bažnyčių, bet daugiausia tik iš pavienių susirūpinusių dvasininkų – galbūt dėl to, kad įmonės moka didelius bažnyčios mokesčius“.

Derėtų paaiškinti, kad Vokietijoje bažnyčios išlaikomos ne tiesiogiai iš tikinčiųjų aukų, o netiesiogiai iš to, ką tikintieji savo pasirinkimu sumoka vadinamaisiais bažnyčios mokesčiais valstybei, kuri paskui religinėms bendruomenėms šias lėšas perveda.

Toliau žurnalistas M. Hollenbachas daug dirbančių, bet mažai uždirbančių žmonių padėtį Vokietijoje nušviečia taip:

„34-erių metų bulgarė Dezi vienerius metus išdirbo logistikos srityje kurjere, jos atlyginimas buvo 1000 eurų per mėnesį. Jos darbo krūvis kas mėnesį didėjo, kol, sakė ji, „per paskutinius du mėnesius kasdien turėdavau pristatyti per 150 paketų, o to per vieną dieną atlikti nesugebėdavau.

Reikėjo suktis labai greitai, jei norėdavai išvengti 16 val. darbo per dieną“, – skundėsi ji.

Bet nesvarbu, kaip ilgai Dezi per dieną triūsdavo, jos atlyginimas liko tas pats. Už viršvalandžius mokama nebuvo. O logistikos verslas Vokietijoje klestėte klesti: 2017 m. pristatyti 3,3 milijardai paketų – juos ir pristatė tokios kurjerės kaip Dezi: „Jeigu į įmonę grąžindavome nespėtus įteikti 10 proc. ar daugiau visų siuntinių, gaudavome pylos – mus aprėkdavo ir mums grasindavo neišmokėsiantys algos. Sakydavo: „yra pakankamai kitų, kurie tavo darbą perims.“

„Blogiausia būdavo prieš Kalėdas, – sakė kitas kurjeris Mitko, – „nes Kalėdų laikotarpiu turėjome pristatyti 200 paketų kasdien ir dirbti po 15–16 val.“

Kai porą kartų jis pasiskundė dėl neapmokėtų viršvalandžių, subrangovas jam ir tėškė: „Jeigu tau nepatinka, gali eiti sau, kur nori, į tavo vietą atsistos kitas.“

Tačiau yra žmonių, kurie prieš šią „modernią vergovę“, kaip ją vadina prelatas Pėteris Kossenas, ryžtingai kovoja.

Šis dvasininkas aštriai kritikuoja darbo santykius, į kuriuos mobiliai užimtieji įstumiami. Čia nusikalsta ne tik mažieji subrangovai, atsakingos yra ir didžiosios įmonės, kaip antai „Hermes“ arba „DPD“.

Jų pelnai kyla iš visos susitarimų su subrangovais ir mobiliųjų darbuotojų vargų struktūros.

„Tai priklauso sistemai. Juk nėra taip, kad tas nežinoma iš anksto. Tada suvaidinamas didžiulis nustebimas“, – teigia prelatas ir priduria, kad „jeigu tikrai norima ką nors pakeisti, tai reikia pakeisti pačią sistemą.

„Galų gale, – tęsia kunigas, – kažkas visada turi sumokėti sąskaitą, o Vokietijoje tai yra laikinai dirbantieji, arba be ilgesnių sutarčių pasamdyti, arba priverstinai tik daliai etato įdarbinti taip, kad iš savo uždarbio gali tik prastai ar ir visai nepragyventi, bet kaip tik ant tokių darbuotojų pečių krenta visa rizika“.

Tai vadinamasis „prekariatas“ – nors ir sunkiai, bet nesaugiai dirbančių,  vos galą su galu suduriančių žmonių sluoksnis.

Didžiosios logistikos firmos kratosi bet kokios atsakomybės dėl darbo sąlygų subrangovų kontorose. Pernelyg mažos algos ir neteisėti atleidimai iš darbo, girdi, prasilenktų su jų, didžiųjų firmų, standartais.

Todėl bendrovė „Hermes“, kuri bendradarbiauja su keturiais šimtais subrangovų, neseniai paskelbė tirsianti, ar jie nenusižengė minimalaus atlyginimo įstatymui.

„Bendradarbiavimas su nusižengusių subrangovų bendrovėmis būsiąs nutrauktas“, – paaiškino koncerno „Hermes“ atstovas.

Popieriuje kurjeriai, tokie kaip Mitko ir Dezi, gauna minimalią algą, kuri Vokietijoje yra 8, 80 eurų už valandos darbą. Tačiau dėl neapmokėtų viršvalandžių tas valandinis atlyginimas nusmunka iki penkių ar daugiausia šešių eurų.

„Yra vis dar daug galimybių išsisukti net nuo minimalaus atlyginimo sumokėjimo“, – sako Andre`as Mayertas, Vokietijos Evangelikų bažnyčios Socialinių mokslų instituto darbo rinkos ekspertas.

„Pavyzdžiui, minimalios algos atveju, galima užrašyti per mažą išdirbtų valandų skaičių, galima nuo algos nuskaičiuoti mokestį už darbo aprangą ir darbo įrankius, galima nuskaičiuoti keliavimo į darbo vietą išlaidas, galima imti nuomą už pastogę ir apnakvindinimą. Tada darbuotojui rankose lieka gerokai mažiau negu algos minimumas“, – kalba jis.

O Hanoveryje mobiliesiems darbininkams patariančios tarnybos atstovė Katarzyna Zentner teigia, jog „šalia logistikos firmų darbuotojų, nuo prastų ir prastėjančių darbo sąlygų kenčia ir valytojai, valytojos bei mėsos perdirbimo pramonėje ar prie statybų dirbantieji.“

Daugelis žmonių supranta, kad siuntinių išvežiotojas, statybų darbininkas, valytoja ir slaugytoja, astvykę iš Lenkijos, Bulgarijos ar Moldovos per dieną uždirba mažiau nei kai kurie vokiečiai per valandą.

Rytų europiečių darbo jėgos išnaudojimas P. Kossenui yra rasizmo forma. Kaip anksčiau būdavo sakoma: „aš turiu savo negrą“, taip dabar sakoma: „turiu savo lenkę“ arba „turiu savo rumuną“. 

Šią diskriminaciją būtų galima lengvai pabaigti, problemos sprendimas labai paprastas. O jis toks: „Už tą patį darbą turi galioti tos pačios teisės. Kodėl užsienio europiečiams reikia mokėti mažiau nei Vokietijos europiečiams?“, – įsitikinusi Katarzyna Zentner.

O prelatas P. Kossenas į intelektualinę talką čia pasikviečia popiežių Pranciškų: „Dalykų matas yra žmogus, bet ne kapitalas. Kapitalas tarnauja žmogui, o ne atvirkščiai.“

„Šią žinią prelatas skelbia ne tik bažnyčioje, gegužės 1-ąją jis ją praneš ir per profsąjungų mitingą Vechtos mieste“, – Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ svetainėje rašė žurnalistas Michaelis Hollenbachas.