Pirmoji šio mėnesio diena kalendoriaus lapelyje pažymėta kaip Tarptautinė darbo šventė. Pasaulyje ji pradėta minėti nuo 1886 m., Čikagos darbininkams pakilus į kovą už žmoniškesnes darbo sąlygas. Tada reikalauta: 8 valandos darbui, 8 – poilsiui, 8 – miegui. Dešimtmečiui praėjus ir Lietuvoje imta rūpintis socialinėmis dirbančiųjų teisėmis. 1896 m. gegužės 1-ąją gydytojo Andriaus Domaševičiaus bute Vilniuje susibūrė socialdemokratai, įsteigdami pirmąją politinę partiją mūsų krašte. Beje, siekdami ne tik socialinės lygybės tikslų, bet ir nepriklausomos Lietuvos.
Mano kartos žmonės gegužės 1-ąją prisimena kaip prievartinių, bet itin pompastiškų demonstracijų nuolankumo sovietų valdžiai dieną. O atlikus tą nemalonią priedermę galima būdavo pasidžiaugti pavasariška gamta. Tačiau prieš 32 m. to gražiausio metų mėnesio pradžią užtemdė nematomas, bet žudančiai spinduliuojantis radioaktyvusis debesys iš Černobylio. Apie jo grėsmę sužinojome iš užsienio radijo... Štai kodėl šiandien džiugiai minime Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą 2004-aisiais, – esame lygiateisiai nariai Europos valstybių šeimoje!
O kaipgi mėnuo prasideda lietuviškųjų tradicijų kalendoriuje? Turininga jau pati pirmoji mėnesio, senovėje vadinto ir žiedžiu, ir sėmeniu, savaitė. Štai gegužės 3-iąją minimas šv. Kryžiaus atradimas. Mat imperatoriaus Konstantino Didžiojo motina Elena, 326 metais nukeliavusi į Jeruzalę, Kristaus palaidojimo vietoje atradusi šventąjį Kryžių. Nuo tada kryžius tapo tikėjimo simboliu.
Šv. Elenos su auksu spindinčiu kryžiumi skulptūra puošia Vilniaus arkikatedros frontoną. Reikšminga ši diena ir lietuviškųjų papročių kalendoriuje. Priežodžiai, skirti šiai dienai, nusako, kas vyksta gamtoje ir kurių darbų pats laikas stvertis: „Šventas Kryžius – žemės raktas“; „Per šventą Kryžių lakštingala prabyla“; „Kryžiun bulves sodink, bus didelės ir su vaikaičiais“; „Švento Kryžiaus sulaukęs, kirpk avis nebtraukęs“.
O gegužės 4-oji – šv. Florijono, saugotojo nuo gaisrų, diena. Ši nelaimė anksčiau skaudžiai siaubdavo bažnytkaimius ir miestelius, nes namų stogai būdavo dengti šiaudais, malksnomis, drebulės skiedromis, o perkūnsargių neturėta. Todėl turgaus aikštėse ant stulpo imta statyti šventojo skulptūrėles.
Dievdirbiai išdroždavo romėnų karį, į rankas įduodavo jam kibiriuką, iš kurio „liejasi“ vanduo ant degančių namelių. Tokį gaisrų sargybinį galima pamatyti, pavyzdžiui, Plungėje, Raguvos, Tryškių ar Onuškio miestelių aikštėse. Jei šv. Florijono diena būdavo visiškai giedra, žmonės tikėdavo, kad tie metai bus ypač gaisringi. Papročių tyrinėtojai mano, kad šventojo kultas pas mus buvo įdiegtas, kad būtų išstumta senojo baltų tikėjimo viena iš Perkūno švenčių. Tikriausiai ta iš devynių, kuri švenčiama pirmąkart sugrumenus griaustiniui. Tai būdavęs ženklas, kad požemio ir šalčių valdovo Velino laikas baigėsi. Perkūnas jį sutramdo griaustiniu – nebedrįsk rodytis su šalnomis!
Pirmasis gegužės sekmadienis, šiemet tai 6-oji, yra Motinos diena. Tradicinėje lietuvių kultūroje pagarba motinai kasdien reiškiama maloniausiais žodžiais ir švelniausiais jausmais. Tautosakos rinkėjas Vilius Kalvaitis 1910 m. Tilžėje išleistoje knygelėje „Lietuviškų vardų klėtelė“ surašė net 99 malonybinių kreipinių žodžius, kaip pašaukti mamą, mamaitę, močiužę, mamulėlę, motinėlytę, mamyčiukę, mamužytę... Ir štai kas svarbu: moteris lietuviškoje šeimoje buvo ne tik „trijų namų kerčių laikytoja“, bet ir pagrindinė tautinių tradicijų saugotoja bei perteikėja. Nuo lopšinės kūdikėliui iki laiminamo duonos kepalo… Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisynas, valstybės Statutas, kurio pirmoji redakcija buvo priimta 1529 metais, nustatė bausmes už moters skriaudą dukart didesnes, nei padarytas vyrui – tai ryški paprotinės teisės įtaka.
Pirmąją mėnesio savaitę būtinai išgirsime kukuojančią gegutę. O gal jau ir girdėjote? Kitados manyta, kad gegutės balsu pati likimo deivė Laima prabyla. Yra daug sakmių ir dainų apie raibąją paukštę, tokią skirtingą nuo kitų. Iš čia ir tikėjimas, kad ji pirmuoju kukavimu galinti daug ką išpranašauti.
Piemenėliai paklausdavo, kiek jiems dar teks paskui kiaulės uodegą bėgioti. Merginos – kiek gi metelių iki martavimo likę. Tik galadieniams senukams gegutė paskutiniuosius suskaičiuoja. Užkukuos gegutė jau sulapojus medžiams, metai bus geri, derlius dosnus; o jei „ant nuogų šakų“ – sunkūs, nesėkmingi. Likimą, kurį gegutė „rokuoja“, galima kiek ir į savo pusę pakreipti. Ką merginai daryti, jei patikęs vaikinas vis praeina prošal? Nagi reikia įsidėmėti medį, kuriame pirmąkart kukavo gegutė, prieiti prie jo atbulomis, atžagaria ranka nusilaužti šakelę. Pasidaryti iš jos kabliuką ir nemačiomis kepštelėti per gegužinę mielojo drabužius – viskas pasikeis į gerą...
Jaunimas, išgirdęs pirmąkart gegutę, rinkdavosi į vakaronę. Svarbiausia apeiga prosenoviškoje Gegutės šventėje – „brolelių“ rinkimas. Kiekvieną merginą iš eilės sodindavo užrištomis akimis į ratelio vidurį. Vienas po kito priėję vaikinai imdavo už rankų ir dainuodavo: „Karaliūne gegele, kukū! Aš tavo brolelis, kukū, kukū!“ Sėdinčioji turėdavo iš balso atspėti tris. Visus metus vadindavo juos broleliais, o šie ją – seseria; pagelbėdavo vieni kitiems, padėdavo darbuose, o svarbiausia – saugodavo nuo skriaudos. Tikėtina, kad paprotys susiformavo tais tolimais istoriniais laikais, kai priešų – kryžeivių, totorių – būriai bastydavosi po Lietuvą. Štai kuo įdomi ir svarbi etninė kultūra – gilia istorine atmintimi!
Liberto Klimkos pasakojimas skambėjo per LRT RADIJĄ.
