Artėja Lietuvos įstojimo į NATO ir į Europos Sąjungą dvidešimtosios metinės. Mūsų kolektyvinėje vaizduotėje nuolat sukasi kelios skirtingos istorinės Lietuvos. Tai senoji Mindaugo ar Gedimino Lietuva, Lietuva sąjungoje su Lenkija ir Abiejų Tautų Respublikoje, Rusijos carų valdoma Lietuva, „smetoniška“ Lietuva, sovietinė Lietuva ir šiuolaikinė Lietuva.
Visos jos ištempė kelis šimtmečius ar bent kelis dešimtmečius. Tiesa, šiuolaikinei Lietuvai iki to dar trūksta kelių mėnesių. O tarpas tarp sovietinės Lietuvos ir šiuolaikinės-euroatlantinės Lietuvos verčia suglumti. Ar mūsų kolektyvinėje sąmonėje nėra kažkokios spragos? Kas mums yra Lietuva, prasidėjusi su Sąjūdžiu ir pasibaigusi įstojimu į NATO ir į Europos Sąjungą? Ar nereikėtų belaukiant reikšmingo jubiliejaus šiuos kelis mėnesius susimąstyti apie tuos 15 metų, kurie nuo pirmųjų Sąjūdžio mitingų atvedė mus į euroatlantinės Lietuvos pradžią?
Nerasdamas geresnio apibūdinimo vadinsiu ją laukine Lietuva. Dėl to, kad Sąjūdis pirmiausia vyko lauke: aikštėse ir gatvėse. Dėl to, kad visi pasijautėme tarsi iš kalėjimo išėję į lauką. Dėl to, kad Sąjūdžio įvykių, leidinių ir paminklų lavina pasklido ne tik Lietuvos miestuose, bet taip pat miesteliuose, miškuose ir laukuose. Galiausiai dėl to, kad mūsų pinigų kupiūros („žvėreliai“), ekonomika ir idėjos tada buvo laukinės.
Akivaizdu, kad vykstanti diskusija dėl paminklų iš tiesų nėra mūsų santykio su reikšmingais asmenimis – Antanu Smetona ar Justinu Marcinkevičiumi – reikalas. Tai mūsų santykio su skirtingais Lietuvos laikotarpiais traukuliai. Tačiau paminklas tėra simbolis, kurį gali pastatyti, nugriauti, vėl atstatyti, perkelti į kitą vietą, užteplioti dažais, nuvalyti. Ir taip toliau. Vaikų žaidimai. Politikai bijo imtis rimtesnių uždavinių, todėl žaidžia vaikiškus žaidimus ir erzina žmones.
Daug rimtesnė problema – atmintis. Apie ją kalba istorikai primindami, ištraukdami iš užmaršties ir klausdami, ką mes atsimename, o ko – ne, ką norime atsiminti, o ko – ne, ką privalome atsiminti, o ko – ne. Tai mūsų istorinės sąmonės vingiai. Mūsų konferencijos ir minėjimai, šventės ir jubiliejai, ritualai ir leidiniai – visa mūsų istorinė sąmonė vienu ar kitu būdu sudabartina praeitį, ištraukdama keletą gintaro gabalėlių iš užmaršties jūros. Nes žmonės, ignoruojantys istorijas, visada lieka vaikai.
Tikiuosi, kad net ir apsivilkę Briuselio švarkus mintyse dar išsaugojome dalelę laukinės Lietuvos laisvės.
Homines historiarum ignari semper sunt pueri. „Žmonės, nusidavimų nepažįstantieji, vis yra vaikai.“ Šiais lotyniškos patarlės žodžiais dr. Jonas Basanavičius pradėjo „Aušros“ kelią – Lietuvos atminties atsigavimo kelią.
Tačiau didžiausias mūsų iššūkis yra paveldas. Vienas sluoksnis po kito – viena Lietuva po kitos – jis nusėda mūsų kūnuose ir mintyse, rūmuose ir aikštėse, namuose ir soduose, rūsiuose ir palėpėse. Jis glūdi mūsų kasdieniuose įpročiuose ir vairavimo įgūdžiuose, keiksmažodžiuose ir maldose, sąmonės užkaboriuose ir kertėse, žmogiškojo bendrabūvio pašaliuose ir palaukėse.
Didžiosios dalies tokio paveldo neperkelsi į kitą vietą. Jis yra vietovės ir žmonių veidas. Tokio paveldo negali nei užmiršti, nei atsiminti. Negali užmiršti, nes jis stėro į tave ir viskas. Koks paveldas – tokia ir išraiška. Čia nėra ir ko atsiminti, nes kokia prasmė atsiminti tai, ko net norėdamas negali pamiršti. Tokiu atveju jau reikėtų kalbėti apie šmėklas. Bet paliksiu šias mintis Vėlinių laikotarpiui.
Vos prieš mėnesį Kauno tarpukario architektūra įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tik, deja, mūsų kūnuose ir mintyse „smetoniškos“ Lietuvos paveldo likę labai nedaug. Vienetai grįžo iš Sibiro ar iš Vakarų. Vienetai tėra likę gyvi. Tiesą sakant, tai, kas išeivijos ir Sąjūdžio pastangomis buvo „atkurta“, pavyzdžiui – Vytauto Didžiojo universitetas, iš tiesų buvo kuriama iš naujo, laukinės Lietuvos metu. Su sovietinės Lietuvos paveldu iki šiol sunkiai sekasi. Apie tai šį kartą norisi patylėti. Galbūt anksti spręsti, tačiau euroatlantinės Lietuvos paveldas, ko gero, bus „stiklainiai“ ir trinkelės, kirtimai ir apšepę maži medeliai, gausybė angliškų žodžių, didelės ambicijos ir pražiopsota Nobelio premija.
Galbūt anksti spręsti, tačiau euroatlantinės Lietuvos paveldas, ko gero, bus „stiklainiai“ ir trinkelės, kirtimai ir apšepę maži medeliai, gausybė angliškų žodžių, didelės ambicijos ir pražiopsota Nobelio premija.
O kaip su laukinės Lietuvos paveldu? Tikiuosi, kad mūsų kūnuose dar liko ano meto skurdo ir alkio pėdsakas, skatinantis užjausti skurstantį ir alkstantį. Tikiuosi, kad sėkmingai praturtėję laukinės Lietuvos gangsteriai ir kaubojai išsaugojo solidarumo su Lietuvos žmonėmis ryšį. Tikiuosi, kad net ir apsivilkę Briuselio švarkus mintyse dar išsaugojome dalelę laukinės Lietuvos laisvės.
Sakau „mes“ ir galvoju, kad euroatlantinės Lietuvos dvidešimtmečio sukaktis liudija, jog atėjo nauja karta, nepatyrusi nei Sąjūdžio, nei laisvės svaigulio, nei laukinės Lietuvos skurdo, nei išeivijos dosnumo. Kaip tik dabar labai svarbu, kad šią kartą pasiektų ne tik sovietmečio Lietuvos, bet ir laukinės Sąjūdžio Lietuvos paveldas. Todėl išgirdus apie „Sąjūdžio atminties archyvų Sąjūdį“ (žr. Egidijaus Aleksandravičiaus straipsnį „Žalios žolės atmintis“) suspurdo širdis.
Tikrai verta ir teisinga, kad dar gyvi anuomet vietinėse Sąjūdžio grupelėse veikę žmonės visuose miestuose ir miesteliuose užpildytų spragą tarp sovietinių ir euroatlantinių vietinio veido išraiškų. Būtina, kad jie per istorijos ir pilietiškumo pamokas dalytųsi prisiminimais su vietos mokyklų mokiniais (nereikia laukti tūkstantmečio – geriau dabar). Laikas ištraukti iš savo rūsių ir palėpių laukinės Lietuvos leidinius ir vėliavas, nuotraukas ir vaizdajuostes, protokolus ir dienoraščius. Gink Dieve, nereikia išvežti į Vilnių. Visa tai turi praturtinti vietos bibliotekas ir muziejus, vietinės viešosios išraiškos veidą.
Priminkime, kad laukinė Lietuva – tai paskutinioji vien analoginės Lietuvos versija. Galbūt ne viską bus galima išsaugoti ir archyvuoti. Tačiau skubiai turime sukurti skaitmeninę laukinės Sąjūdžio Lietuvos dvynę, kaip ir Sąjūdis dengiančią visą Lietuvą. Telaksto ši – laukinė Lietuva – debesyse.
