Nuomonės

2018.04.17 17:50

L. Klimka. Apie pirmąjį energetinį įrenginį istorijoje

2018.04.17 17:50

Šios dienos kalendoriniame lapelyje įrašyta minėtina Energetikų diena. Prieš 126-erius metus tądien buvo šv. Velykos. Ir tada Rietavo bažnyčioje per rytines Mišias buvo parodytas technikos stebuklas: šimtu elektros lempučių įsiplieskė didysis sietynas. Įspūdingo būta pirmojo Lietuvoje viešo elektros šviesos panaudojimo! Tai kunigaikščio Bogdano Oginskio dovana savajai parapijai. Elektrinę jo dvare įrengė vokiečių inžinieriai 1891 m. rudenį; šį faktą dabar žymi parko alėjoje atstatyti elektriniai žibintai.

Energetikų dieną derėtų prisiminti, kad Vakarų civilizacijos pobūdis yra technologinis, o tai suformavo Europos kultūros istorija. Joje galima išskirti keletą mokslo ir technikos raidos subrandintų technologijų, iš esmės keitusių visuomenės sąmonę, o palaipsniui ir jos sanklodą. Tiesa, viduramžiais tai vyko labai pamažu – laikas tuomet slinko lėtai, net laikrodis teturėjo vieną valandinę rodyklę. Tačiau mokslo pažangos postūmiai vis sukurdavo visuomenei naujus orientyrus ir prioritetus. Šiandien kalbame apie XXI-ojo amžiaus globalią žinių ir kultūrų dialogų visuomenę; jos daigus jau matydami savo vaikų ir anūkų siekiuose.

Šio ryto pašnekesiui pasirinkau vieną viduramžiais plačiai imtą taikyti išradimą, atėjusį iš antikos – tebūnie tai technologijos poveikio visuomenės raidai pavyzdys. Išradimas visiems žinomas, visų matytas, tai – vertikalusis vandens ratas. Juo žmogus pirmiausiai sugebėjo pažaboti vieną iš gamtos jėgų. Girnas ratas pradėjo sukti Artimuose Rytuose, kažkur dabartinės nelaimėlės Sirijos teritorijoje, maždaug prieš šimtą metų iki Kristaus gimimo. Ši jėgainė atsirado iš kito ankstesnio išradimo – vandenračio, dar vadinto norija – semiančio vandenį iš telkinio ar upės bei pripildančio laukų drėkinimo latakus. Noriją naudojo senojo Egipto ir Babilono žemdirbiai. Ją sukdavo vergas ar asiliukas. Vandens ratas tarsi apvertė norijos funkciją: tegu dabar upė suka ratą ir palengvina žmogaus darbą.

Romėnai, technikos mėgėjai, lengvai įsisavino malūną, bet plačiau jo nenaudojo. Jų namuose vergai girnas sukdavo – rankų darbas pigesnis, nei kainuotų nauja įranga. O vergų senovės Romoje tikrai netrūko. Turtingi patricijai laikydavo vergą net kokiam nors ypatingam pavedimui. Tarkime, paskaityti Homerą ar nubėgti į miesto forumą ir pažiūrėti, ką rodo saulės laikrodis. Vandens ratas su malūno girnomis buvo panaudotas ten, kur reikėjo kariuomenės kohortą išmaitinti.

Romos imperijai bežlungant įvyko toks karo epizodas, kurį juokais galime pavadinti pirmuoju technologijų karu. 536-iais metais sostinę apgulė barbarai gotai; jie sugriovė akvedukus, tiekiančius iš aplinkinių kalvų miestui vandenį ir kartu sukančius vandens malūnus. Tada romėnų karvedys Belizarijus įsakė po Tibro tiltu įrengti plūduriuojantį malūną, vandens ratą įtvirtinus tarp dviejų laivų. Gotai į upę primetė su šaknimis išrautų medžių, kad tie sulaužytų inžinerinį įrenginį. Belizarijus sugebėjo išgelbėti malūną, liepęs upę pertverti tvirtomis geležinėmis grandinėmis. Gerai maitinti kariuomenę visais laikais yra itin svarbu.

Po Vidurio Europos kraštus vandens ratas plačiai paplito apie X amžių, kai buvo sugalvota daugybė ir kitų jo taikymo būdų. Labai svarbus buvo veleno kumštelių išradimas, įgalinęs sukamąjį judesį pakeisti slenkamuoju. Tai ant ašies pritvirtinti gūbriukai, ratui besisukant kilnojantys svirtį. Ji lėtai pakeliama ir staiga krenta žemyn. Įtaisas efektingai buvo panaudotas geležies išgavimui: mat išlydytą iš rūdos ketų reikia iškalti, kad mechaniškai pašalintų iš lydinio perteklinę anglį. Kumšteliai kilnoja prie svirties pritvirtintą didžiulį kūjį. Šis smogia į įkaitintą žaizdre iki baltumo gryninamos geležies gabalą. Pirmą kartą toks įrenginys panaudotas 890-siais metais Šventojo Halio vienuolyne Šveicarijoje. Tai labai palengvino kalvio darbą.

Lietuvoje būta daugybės metalo lydyklų ir kalvių. Juk ir visas laikmetis po Kristaus gimimo archeologų vadinamas geležies amžiumi. Šiandien apie tai byloja paupiuose iš žemės išariamos gargažės bei vietovių pavadinimai, pavyzdžiui, Rūdiškės, Kazlų ar Višakio Rūda. Lietuviai – medžio kultūros tauta, tačiau kalavijas ir noragas – iš geležies. Mokėdavo mūsų kalviai net damaskinio plieno kalavijus iškalti, antraip argi būtume įveikę šarvuotus vokiečių riterius?

Daugybę ir kitų naudingų darbų padėdavo įveikti vandens ratas. Panaudojus jo jėgainę, būdavo karšiamos vilnos, veliamas milas, valcuojami vario lakštai indams gaminti, spaudžiamas aliejus, laužomi kanapių stiebeliai tvirtam pluoštui paruošti, malama parako žaliava, išpjaunamos lentos. Daug ką galima nuveikti malūne! Net metaforiškai: štai apie melagį liaudiškai sakoma: „jis vėją mala“. Toks galįs pakliūti ir į „šuns maltuvę“, taigi kalėjiman.

Dar vienas įdomus ir svarbus vandens rato pritaikymas buvo popieriaus gamyboje. Ten velenas prijungiamas prie būgno, smulkinančio ir draskančio iki mažiausių plaušelių medieną arba skudurus. XVIII a. Lietuvoje veikė net 63 popieriaus malūnai. Vėliau, XIX a. šalia Vilniaus pastatytų Verkių ir Kučkūriškių malūnai tiekė labai gerą, vandenženkliais žymėtą rašomąjį popierių valdovo kanceliarijai ir kitoms svarbioms valdžios įstaigoms.

Provincijoje malūnai pirmiausia buvo statomi dvaruose. O jau tada bemaž kiekvienas kaimas, kur tekėjo koks upelis, upokšnis ar verdenė, įsirengdavo vienos ar kitos paskirties malūną. Taip techninis progresas artėjo prie kaimo žmogaus, tapo jo kasdienybe, kai kam – ir pragyvenimo šaltiniu, amatu. Kaimo žmogus pradėjo nebebijoti technikos – štai, kas svarbu pažangai. Nors iš senų laikų tam tikras nepasitikėjimas mechanika išliko. Jis atsispindi tautosakoje: juk naktimis malūne velniai trankosi...

Būta įdomių papročių, specifinių malūnininkų profesijai. Pavyzdžiui, XIX a. Žemaitijoje dar laikytasi tokios tradicijos. Malūnininko mokinys, vadinamas vandergižu, trejetą metų turėdavo keliauti po malūnus, ir tik po tokios stažuotės galėjo laikyti savarankiškumo egzaminą pas meistrą. Tai tokia pat tvarka, kaip viduramžių amatų cechuose. Atėjęs pas kurį nors malūnininką, jaunuolis prisistatydavo, pasakydamas iškilmingą oraciją, kurioje suminėdavo, kur buvęs, ką matęs, ko išmokęs. Visiems  malūnininkams  privalu tą mokinį nors kuriam laikui priimti, pamaitinti, aprodyti malūną, suteikti nakvynę. O vandergižas atsilygindavo padėdamas darbuose. Jei paaiškėdavo, kad tas mokinys niekam tikęs ir jo samdyti neverta, malūno šeimininkas vis tik turėdavo jam duoti  4 berlinkas ir įdėti paviržio tolimesnei kelionei. O jeigu nesilaikytų šio papročio, mokinys turėjo teisę ką nors malūne sugadinti ir ramiausiai sau iškeliauti. Tada jau malūnininko rūpestis jį važiuotam pasivyti, atsiprašyti, parsivežti, kad parodytų ką sugadinę ir sumokėti jam už sutaisymą.

Pripratus prie malūnų technikos, lengviau buvo žengti į kitą technologinių inovacijų etapą – manufaktūrinę gamybą. O tai jau industrinės visuomenės pirmieji daigai istorijoje! Vandens malūnai – vieni įdomiausių mūsų kultūros paveldo paminklų. Tai buvo būdingas Lietuvos kultūrinio kraštovaizdžio elementas, jo puošmena. Tik ar pakanka jiems dėmesio šiandien?  Mūsų akyse jų tiek sunyko...

Etnologo Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.