Mokytojai iš Lietuvos pakraščių žygiuoja į Vilnių. Norėtųsi, kad tai būtų žmonės iš Švietimo ministerijos ir žygiuotų priešinga kryptimi. Tačiau abejingumas, įžūlumas ar kvailumas šitoje įstaigoje pasiekė neįtikėtiną lygį. Arba trūksta „gyvenimo įgūdžių“.
Skaitome gausybę straipsnių – mokytojai nelaukia prestižinę profesiją vainikuojančių 2025-ųjų ir palieka darbą, uždarbiauja papildomai. Ir taip toliau. Gera žinia – didelis susidomėjimas pedagogikos studijomis. Tačiau kiek iš pašauktųjų ar suviliotųjų dosniomis stipendijomis iš tiesų dirbs mokytojo darbą, jei nebus oriai atlyginama?
Visada buvau įsitikinęs, kad Lietuvą į teisingesnį kelią gali išvesti tik dvi stiprios žmonių grupės: gydytojai ir mokytojai. Tačiau ar jos atsilaikys? Ar privatizacija medicinos ir švietimo srityje neardo profesinio solidarumo? Mokytojas ir gydytojas turi atlaikyti ne tik valstybinių įstaigų biurokratines užgaidas, bet ir pelno siekiančių „švietimo bei medicinos kapitalistų“ kietą ranką.
Deramasi dėl didesnių atlyginimų, mažesnių krūvių ir mažesnių klasių. Nesėkmingai. Tuo metu švietimo, mokslo ir sporto ministras sukelia pamokų pateisinimo vajų. Užkrauna daugiau darbo ne tik klasių auklėtojams, ne tik mokyklų vadovams, bet ir šeimos gydytojams. Mokyklų vadovai siuntinėja biurokratinius aplinkraščius apie tai, kaip reikės vesti praleistų pamokų „apskaitą“. Galima numanyti, kad tokie aplinkraščiai „nuleisti“ iš ministerijos.
Net tėvai gaišta laiką socialiniuose tinkluose, bando susigaudyti, kas vyksta. Ar dviejų mėnesių praleistos pamokos sumuojamos ir dalijasi iš dviejų, ar ne? Kas bus, jei praleistos pamokos nebus „pateisintos“? O kas, jei šeimos gydytojas per daug užimtas ir nepavyks užsiregistruoti? Šeimos gydytojas konstatuos buvusią ligą praėjus trims mėnesiams?
O gal tai iš „galingųjų“ bejėgiškumo kylantis nesąmoningas kerštas – galios manifestacija – ištinkantis visus neklusniuosius? Postsovietinio sadizmo protrūkis? Daugiau apie sadistinio libido stimuliuojamą politiką galėtumėte paskaityti „gyvenimo įgūdžių“ vadovėliuose. Jei tie vadovėliai iš tiesų apie „gyvenimą“, o ne apie „antrą galą“. Tačiau nei libido, nei galios troškimas nepateisina Švietimo ministerijos praleistų pamokų.
Visada buvau įsitikinęs, kad Lietuvą į teisingesnį kelią gali išvesti tik dvi stiprios žmonių grupės: gydytojai ir mokytojai. Tačiau ar jos atsilaikys?
Vėl bandoma sukišti žmonių gyvenimus į kokį nors skaičių. Penkias dienas per mėnesį. Per visą Lietuvą plūsta biurokratinės srutos, dvasinė ir materiali aplinkos tarša. Švaistomos valandos, pinigai, kurių ministerija neranda streikuojantiems mokytojams. Myliu matematiką. Bet labiau myliu žmones.
Jei Švietimo ministerija lankytų mokyklą, žinotų, kad tokios matematinės ir biurokratinės priemonės niekaip nepaveiks iš tiesų mokyklos nelankančių mokinių, kuriems reikia pagalbos. Tai vaikai, kurie neina į mokyklą dėl skausmingų ir sudėtingų priežasčių. Tai vaikai, kuriems reikia asmeninio, o ne matematinio ar biurokratinio dėmesio. O mokytojų laiką, taip reikalingą asmeniniam darbui su vaikais ir šeimomis, atima biurokratija. Voilà.
