Nuomonės

2018.03.31 10:54

M. Drunga. Velykos – tikėjimo šventė

2018.03.31 10:54

Tęsiu anąkart pradėtą diskusiją apie krikščionybės būklę Europoje. Ją sukėlė žurnalo „American Conservative“ bendradarbis Rodas Dreheris, savo ruožtu rėmęsis dienraštyje „Guardian“ paskelbta teologo ir sociologo Stepheno Bullivanto mokslinių tyrimų išvada, jog Europoje ir Jungtinėje Karalystėje beveik beviltiškai silpsta krikščionybė.

Anot R. Dreherio, labiausiai nyksta būtent protestantizmas. Kita vertus, „daugiausia religinio sąmoningumo Europoje išlaikė šalys, kurios istoriškai buvo katalikiškos, nors ir ne visos – juk Prancūzija ir Ispanija jau dabar yra tarp labiausiai nukrikščionėjusių šalių“.

Stephenas Bullivantas sutinka, jog „stipriausiai nuo nukrikščionėjimo nukentėjo šalys, turinčios vienokias ar kitokias protestantiškas valstybines bažnyčias – liuteroniškas Švedijoje, Danijoje, Suomijoje, Norvegijoje, anglikonišką Anglijoje, presbiterionišką Škotijoje ir t.t.

Bet šalyse, istoriškai turinčiose katalikų daugumą, nors jose ir negarantuotas Katalikų Bažnyčios išskirtinis gyvybingumas (ką reiškia vien Prancūzijos ir Ispanijos pavyzdžiai!), tačiau bent jau Portugalija, Lenkija ir Airija rodo, kad jose ši bažnyčia santykinai gyvybingiausia“.

„O katalikų mažumos kai kuriose kitose šalyse, ypač Čekijos respublikoje, taip pat laikosi ne per blogiausiai. Kodėl? Čia gali būti dvi galimybės“, – sako Stephenas Bullivantas ir jas išdėsto taip:

„Pirmoji galbūt ta, kad Katalikų Bažnyčia bent iš dalies atsispyrė tam protestantų valstybinėms bažnyčioms būdingam nuolatiniam „atsinaujinimui“, „persikrovimui“ ir „žengimui kartu su laiku“ vaikantis to niekada nepasiekiamo „aktualumo“.

Nenoriu teigti, kad Katalikų Bažnyčioje to visiškai nebuvo ar kad tai iš esmės bloga idėja, – sako St. Bullivantas, – tačiau vis dėlto Katalikų Bažnyčia Europos religijų puokštėje doktrinos ir liturgijos atžvilgiais tikrai nėra pati avangardiškiausia ar inovatyviausia .

Ir faktas lieka faktu, kad tos bažnyčios, kurios tiksliausiai atspindėjo jas priėmusių šalių labai greitai besikeičiančius socialinius papročius ir kultūras, dėl to neprisiaugino ištikimų sekėjų.

O antra, gali būti, kad daugelio šalių katalikų bendrijos gavo didžiulės paspirties iš tų katalikų imigrantų, kurie į jas gyventi ir jose dirbti atsikėlė iš dar religingesnių valstybių. 

Čia geras pavyzdys – Jungtinė Karalystė, kurioje 20 procentų čia gyvenančių katalikų buvo gimę už JK ribų, palyginus su bendra JK populiacija, kurios tik 5 procentai gimę už jos ribų.

Ištisos imigrantų bangos arba iš dar katalikiškesnių Europos šalių (tarp jų Lenkija, Airija), arba iš kitų pasaulio kraštų (tai ypač Filipinai, Kerala Indijoje) visąlaik papildydavo Britanijos katalikų gretas.

Anglikonų bažnyčia tokio postūmio nesulaukė (išskyrus senesnius Britų sandraugos laikus). O Suomijos liuteronų bažnyčios atveju nėra liuteroniškos daugumos šalių, kurios siųstų savo darbo ieškančius jaunuolius į Suomiją ir taip papildytų jos bažnyčios tikinčiųjų gretas.

Tas pats principas galioja ir Amerikoje: ten katalikai imigrantai iš ispaniškai kalbančių kraštų, iš Lenkijos, Filipinų, netgi iš Vietnamo labai apčiuopiamai padidino Jungtinėse Valstijose gyvenančių katalikų skaičius“, – teigia St. Bullivantas.

O Rodas Dreheris pažymi, jog „tikrasis religingumo kriterijus yra tas, ar žmonės dalyvauja savo pareikšto tikėjimo ritualuose. Ir čia žinia, atskambanti iš Jūsų ataskaitos, tikrai yra bloga: Portugalija, Airija ir Lenkija – vienintelės Europos šalys, kuriose  daugiau nei dešimtadalis jaunuolių nuo 16 iki 29 metų reguliariai lanko pamaldas“.

„Jūs visiškai teisus, kad „tikrasis religingumo matas“ yra praktika, – atsako St. Bullivantas. – Laikymasis religinės praktikos ne tik kažką pasako apie tikrąjį dabartinės kartos žmonių religingumą, bet ir suteikia tiksliausią prognozę apie būsimų kartų tikėjimo stiprumą.

Kaip jau sakiau, kultūrinė (t. y. nepraktikuojama) krikščionybė neperduodama iš kartos į kartą. Tą ir turėjau omenyje tvirtindamas, kad krikščionybė kaip norma jau yra iš daugumos žmonių gyvenimo, deja, dingusi.

Net ir ten, kur save su krikščionybe siejančių žmonių skaičiai dar gana dideli, pavyzdžiui, Austrijoje arba Lietuvoje, beveik nebematyti atitinkamo, tai patvirtinančio praktikavimo.“

„Jei nebus kokios nors stebuklingos intervencijos iš Fatimos Mergelės Marijos ar kažko panašaus (o tokios galimybės negaliu automatiškai atmesti), tai labai tikėtina, kad po 30–40 metų dauguma minėtųjų šalių jau bus „be religijos“, ypač pasaulį paliekant senosioms, dar savo tikėjimą praktikavusioms kartoms“, – teigia St. Bullivantas pokalbyje su Rodu Dreheriu žurnale „American Conservative“.

Nuo savęs pridursiu, kad grynai „kultūrinę krikščionybę“ galima prilyginti turbūt ir daugumos žydų kilmės žmonių žydiškumui. Kiek žinau, daugelis žydų yra ateistai, tačiau jie save vadina žydais dėl to, kad laikosi tam tikrų papročių, tradicijų ir stengiasi gyventi pagal žydiškas etikos normas.

Manyčiau, kad etikos normos – žydiškos ar ir krikščioniškos – suponuoja Dievą, todėl ne tik krikščionys, bet ir žydai negali būti ateistais. O savo tikėjimo į Dievą turinį visi parodo savo elgesiu ir praktika.