Lipdami per langus į Švietimo ministerijos pastatą? Ne, tam jau pasiruošta ;)
Belieka įprastas nedarbas savo sąskaita? Yra kiti du mažiau svarstomi būdai: streikas per absurdą ir streikas per tikėjimą engėjo nebuvimu.
Kovodami dėl geresnio užmokesčio, anglų paštininkai ėmė dirbti „griežtai pagal taisykles“. Bevykdant gerą šimtą instrukcijų, jų darbo laikas baigdavosi, o paštą užkimšo nepersiųsti laiškai.
Kartą apie 1970 m. vienas kunigo Jono Juraičio pažįstamas jam pasakojo istoriją, kaip padavėjas prispjovė į sriubą nuolat priekabiaujančiam svečiui. Kunigas savo pamoksle šį įvykį pakomentavo taip: „Nė vienas žmogus, su kuriuo mums reikia kaip nors bendrauti, negali būti stebimas ir kontroliuojamas iki smulkmenų. Net ir nuolankiausio namų tarno neįmanoma stebėti be spragų. Esame savo „padavėjų“ malonėje. Be jų negalime suvesti sąskaitų, ką jau kalbėti apie „šeimininkaujantį“.
Mūsų bejėgiškumas ir bet kokio sekimo juokingumas ypač išryškėja, kai mūsų „tarnai“ streikuoja ir viską atlieka tiksliai pagal instrukcijas, tiksliai pagal reglamentus. Inspektoriai bejėgiškai žiūri į tokį „veiksmo procesą“. Jei mūsų pareigūnai, mokytojai, gydytojai ir kiti bendruomenės tarnautojai darytų viską tik dėl kontrolės, t. y. labai tiksliai, neilgai trukus būtų galima išprotėti.“
Taigi streikas gali būti toks: mokytojai savo biurokratine veikla, pakelta iki absurdo, galėtų iš proto išvesti ne tik Švietimo ministerijos biurokratus, bet ir Vyriausybę.
Taigi streikas gali būti toks: mokytojai savo biurokratine veikla, pakelta iki absurdo, galėtų iš proto išvesti ne tik Švietimo ministerijos biurokratus, bet ir Vyriausybę.
Kitas galimas streiko kelias buvo išbandytas Mahatmos Gandžio vedamoje Indijos išsilaisvinimo kovoje prieš britų kolonistus. Tautos vadas įtikino liaudį, kad britų kolonistai iš tikrųjų neegzistuoja (jie tėra iliuzija) ir su jais negalima bendradarbiauti. Masinis pilietinis nepaklusnumas galų gale atvedė Indiją į nepriklausomybę.
Turime iki kaulų smegenų įsisąmoninti: mokyklos būtis yra bendras mokytojo ir mokinio darbas ir žaidimas. Viskas. Mokytojai galėtų streikuoti dirbdami taip, tarsi Švietimo ministerija neegzistuotų. Net derybos su (neegzistuojančia) Švietimo ministerija būtų neįmanomos. Tik pasiekus tokį Švietimo ministerijos nebuvimo tašką, galima būtų kelti klausimus: ko mokytojas negali padaryti pats, kokios jam iš tikrųjų reikia pagalbos ir kas jam galėtų padėti? Galų gale: kuris darbas iš tiesų vertas savo atlyginimo?
