Nuomonės

2018.03.21 15:06

M. Drunga. Putinternas dar laikosi

2018.03.21 15:06

„Rusija veda pirmąjį pasaulyje hibridinį karą“, – rašo dienraštyje „Neue Zürcher“ rusų sociologas Igoris Eidmanas, nužudytojo opozicijos politiko Boriso Nemcovo pusbrolis.

Anot  I. Eidmano, „Kremlius valdo slaptus galios ir prievartos metodus, o hibridiniame kare, kurio siekių ir apimčių Vakarai dar kaip reikiant nesuvokia, V. Putinas turi gerai sukonstruotą veiksmingų „minkštųjų“ ginklų arsenalą“.

Toliau I. Eidmanas rašo:  „Nors prezidentas V. Putinas Federacijos tarybai pristatė itin ambicingą ir pavojingą atominio apsiginklavimo programą ir tuo pradėjo naujas ginklavimosi varžybas, Rusijos armija nė iš tolo dar neprilygsta karinėms NATO pajėgoms.

Užtat Kremlius turi vieną privalumą kaip niekas kitas pasaulyje – milžiniškus nešvarių pinigų išteklius. V. Putino valdžios metais į užsienį nutekinti milijardai dolerių – jie ir sudaro vieną iš pagrindinių ginklų hibridiniame kare tam, kad suėstų „Vakarų priešininką“ iš vidaus.

Šis pinigų išvežinėjimas į Vakarus – ne tik kriminalinė afera. Tai istorija iš  kovos už pirmavimą pasaulyje. Nėra joks atsitiktinumas, kad garsiausiuose pinigų plovimo skandaluose taip dažnai susiduriama su Rusijos slaptosiomis tarnybomis.

Vakarų stebėtojai dažnai klaidingai įsivaizduoja, kaip rusiškoji manipuliacijų mašina veikia. Nuo pat sovietinių laikų įsitvirtinęs stereotipas, kad Kremlius agituoja prieš Vakarus pasijungdamas KGB (FSB). O iš tiesų hibridiniame kare aktyviai dalyvauja keletas struktūrų.

Jas koordinuoja vadovybė, kurios viršūnėje – Vladimiras Putinas. Tai jis  priima strateginius sprendimus, kaip, pavyzdžiui, susidoroti su Hillary Clinton arba paremti Marine Le Pen.

Jo strateginius įsakymus vykdo hibridinio karo komandos, tarp kurių – prezidento administracija, ypač atsakingieji už kultūrinius ryšius su užsieniu ir užsienio politiką, taip pat slaptosios tarnybos ir vidaus reikalų ministerija.

Viena iš kontorų, kuriose kuriami planai įvairioms hibdridinėms operacijoms, yra Rusijos strateginių tyrimų institutas, kurio vadovas – buvęs Rusijos ministras pirmininkas, dabar užsienio žvalgybos tarnybos direktorius Michailas Fradkovas.

Hibridiniam karui pajungiamos didžiulės „Gazpromo“ tipo firmos, bet taip pat ir ortodoksų bažnyčia bei pavieniai oligarchai. Oligarchiškos verslo struktūros ir Rusijos stačiatikių bažnyčia, kurios užimant Krymą ir Donbasą suvaidino lemiamą vaidmenį, yra tarytum hibridinio karo sunkioji artilerija.

O jo avangardą sudaro ultradešiniosios partijos, tapusios Kremliaus įtakos Vakaruose pagrindiniais kanalais. Tai „Putino internacionalas“, „Putinternas“,  su kurio nariais Rusijos valdovai dažniausiai bendradarbiauja per keletą oligarchų ir politikų, susijusių arba su prezidento administracija, arba su slaptosiomis tarnybomis.

Tarp „Putinterno“ steigėjų – ortodoksas oligarchas Konstantinas Malofejevas, Rusijos geležinkelio vadovas Vladimiras Jakuninas, fašistuojantis filosofas Aleksandras Duginas, ultrakonservatyvi politologė Natalija Naročnickaja.

Išskyrus tradiciškai rusofobiškus Lenkijos ir Ukrainos dešiniuosius, Kremliaus politiką palaiko beveik visi Europos ultradešinieji. Tačiau Maskvai pasitarnauja ir kitos  antisistemiškos Europos partijos, tarp jų ir kairiosios, pvz., buvę Vokietijos komunistai, besivadinantys tiesiog „Kairiaisiais“ ar „Čekijos ir Moravijos komunistų partija“.

Jų visų varoma Maskvos inspiruojama propaganda yra tarytum hibridinio karo aviacija. Jei įprastiniame kare valią priešintis silpnina masyvūs oro antpuoliai,  tai hibridiniame kare šį vaidmenį perima masyvūs propagandiniai išpuoliai.

O kur dar sabotažininkai, garsieji trolių fabrikai, kurie internete skleidžia netikras žinias, klaidinančias insinuacijas, paniką keliančius gandus?

Galop, hibridiniame kare reikia ir naikinančių raketų. Tai „programišiai“, kurie atakuoja svarbiuosius priešininko komunikacijos centrus.“

I. Eidmanas savo ilgą straipsnį, kurio tik dalį atpasakojome, baigia taip: „Vakarai Kremliaus hibridiniam karui neturi daug ko priešpriešinti. Vakarų politika ir visuomenė laikosi tam tikrų elgesio taisyklių ir etikos normų. O rusų „elitui“ priklausančių žmonių dauguma kilę iš buvusių sovietinių slaptųjų tarnybų ar iš kriminalinių nusikaltėlių aplinkos – Rusijoje šie sluoksniai beveik neišnarpliojamai susipynę.

Tiems „elito“ žmonėms tegalioja viena taisyklė: jiems leidžiama viskas, kas tik atneša pinigų ir galios. Užtat jie kada nori apgaudinėja savo Vakarų partnerius, nesilaiko susitarimų, taiko nusikalstamus metodus, atlieka slaptas operacijos ir išsižada savo pačių bendrininkų, kai šie sučiumpami nusikaltimo vietoje.

Žiūrėdami į V. Putino Rusiją Vakarai priima sprendimus ir daro išvadas pagal savo pačių moralinius įsivaizdavimus. Tačiau Rusijoje viešpatauja kitokia, būtent perversiška, mafiozinė moralė.

Europos viešumoje bandoma V. Putiną suprasti, jo veiksmus paaiškinti, vertinimo pagrindu imant vakarietišką racionalumą ir logiką. Tačiau tokia logika V. Putino neprigriebsi.

Jis, jo bendrininkai ir jų „elito“ sistema sudaro atskirą mafiozinį pasaulį, kuris jų pačių įsitikinimu gerokai pranoksta visus kitus. V. Putinas mąsto kaip „krikštatėvis“ ir visus kitų valstybių vadovus laiko konkuruojančių mafijos klanų vadeivomis.

Jo tikslas yra pajungti juos sau arba sunaikinti (jeigu ne fiziškai, tai bent politiškai). V. Putino ambicija – būti pasaulio „pirmuoju banditu“ panašiai, kaip kadaise lemiamą žodį Čikagoje turėjo Al Kaponė.

Deja, prieš šiuos mafiozinius metodus daryti pasaulio politiką kuo didžiausiai Vakarų nenaudai Europa neturi daug ar išvis kokių nors priemonių.“

Panašiai Putino sistemos išskirtinį pajėgumą įtikinti rusų daugumą pažymi ir Manheimo pietvakarių Vokietijoje dienraštis „Mannheimer Morgen“. Pasak jo, „Vladimiras Putinas daugumai yra ir lieka Rusijos gelbėtoju iš viso pasaulyje esančio blogio – net ir be akivaizdžių manipuliacijų rinkimų dieną.

„Čia laiku į procesą įsikiša ilga sistemos ranka, kuriai buvęs valstybinio saugumo agentas Putinas per metų metus leido išaugti ir sustiprėti taip, kad ji šiuose „rinkimuose be pasirinkimo“ agitavo žmones eiti balsuoti taip agresyviai, kad šie net pasijuto turintys išpirkti savo kaltę galios aparatui“, – rašė Manheimo laikraštis.

Mykolo Drungos užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.