Nuomonės

2018.03.20 12:12

L. Klimka. Apie lygiadienį ir žemės šventumą

2018.03.20 12:12

Štai jau ir sulaukėme pavasario! Kovo 20-sios pavakare 18 val. ir 15 min. Žemė savo kasmetinėje kelionėje aplink Saulę pasieks tam tikrą orbitos tašką, pažymėtą astronomų brėžiniuose Avino žvaigždyno ragais ir vadinamą pavasario lygiadieniu arba ekvinokcija. Šviesioji paros dalis  jau įveiks nakties tamsą. Kitados saulės teka Avino žvaigždyne sutapdavo su pirmąja pievų žaluma. Tada ir prasidėdavo ganiava. O kur tai būdavo? Gal labai tolimų mūsų protėvių indoeuropiečių protėvynėje kažkur Kaukazo priekalnėse... 

Senovės lietuviai pavasarį sutikdavo taip pat pasidairydami į dangaus reiškinius ir atlikdami tam tikras apeigas. Apie tai žinome tik tiek, kiek užrašyta istoriniuose šaltiniuose. Istorikas Teodoras Narbutas „Lietuvių tautos istorijos“ pirmajame tome, išleistame 1836 m., pasakoja apie pavasario šauktuvių paprotį Vilnijos krašte. Stojus trečiam tais metais jaunam mėnuliui, kai jau vakaro žaroje būdavo matyti plonas jo pjautuviukas, mergaitės, basos, lengvai apsirengusios, bėgdavusios už kaimo į laukus dainomis tekančios saulės pasitikti. Jos pirmiesiems spinduliams nuauksinus žemę, grįždavo į kaimą, visus sutiktuosius sveikindamos su atėjusiu pavasariu ir linkėdamos gerų metų – sveikatos ir derliaus. Vyskupas Motiejus Valančius savo raštuose pažymėjo, kad Žemaitijoje pavasario pasitikti jodavę vaikinai, persiskyrę į dvi grupes. Vienos jų vadas turėdavo šventojo paveikslą, kurį stengdavosi lenktynėse paveržti kita grupė. Laimėtojai ilgai didžiuodavosi šia pergale. Tos raitelių varžytuvės primena karingų genčių prosenoviškus papročius. Beje, šios dienos vakaras –  tretysis trečiojo jauno mėnulio.

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos UNESCO kvietimu pavasario astronominė pradžia pažymima kaip Žemės diena. Įsigali tradicija prie įvairių šalių parlamento rūmų tądien pakelti Žemės vėliavą, kurioje pavaizduota mūsų planeta – kaip ji atrodo iš kosmoso – įsisiautusi į baltą debesų šydą. Kasmet ekvinokcijos tašką Žemė pasiekia kiek kitu laiku, įvairuojančiu maždaug paros tarpsnyje. Žinia,  Žemės  greitis vis toks pats,  nekinta; tai mūsų  kalendorius tiksliai neatitinka gamtos reiškinio. Senovėje lygiadienio data būdavo susekama Saulės laikrodžiu. Šešėlio viršūnė per skalę tądien brėžia  tiesut  tiesutėlę liniją, o ne parabolę, kaip kitomis dienomis. Lygiadienio saulė pateka tiksliai rytuose ir vakaruose leidžiasi. Po šios dienos šviesusis paros laikas vis ilgės kasdien maždaug po 4 minutes.

Nuo lygiadienio kokį mėnesį reiktų skirti aplinkai tvarkyti. Pats laikas gydyti gamtos žaizdas, padarytas žiemos šalčių ir žmonių nevalyvumo. Labai svarbu, kad pavasario talkose dalyvautų vaikai, nes pagarba gamtai ir joje pulsuojančiai gyvybei perauga į harmoningus santykius su žmonėmis: be pykčio, be patyčių, be keiksmų. Tebūna pavasaris kartu ir dvasios ekologija! O meilė tėvynei juk išauga per gerus darbelius  gamtai...

Senovės lietuviai kitados turėjo savuosius mitinius Žemės globėjus. Jų melsdavo, kad žemė būtų derlinga, dosni. Pirmiausia tai Žemyna, kurią maldoje vadindavo malonybiniu Žiedkelėlės, Žiedeklės  vardu. Jos prašydavo: „Žemynėle, Žiedkelėle, pakylėk mūsų rankų darbus“. Šios žemės deivės vardas sutinkamas ir Liudviko Rėzos užrašytų dainų tekstuose, ir net užkalbėjimuose nuo gyvatės kirčio. Po Lietuvos krikšto Žemynos kultas žmonių sąmonėje perėjo Švč. Dievo Motinai.

Martyno Mažvydo „Katekizme“, pirmojoje lietuviškoje knygoje, taip kreipiamasi į skaitytojus: „Kaukus, žemėpatis ir laukosargus pameskit, visas velniuvas deives apleiskit“. O istoriko Motiejaus Strijkovskio 1582 m. parašytoje „Kronikoje“ sakoma, kad „Žemininkas buvo žemės dievas, kurį garbino žalčius laikydami bei pienu juos lakindami, jam irgi juodas vištukes užmušdavo aukoms“. Matome, kad senojoje baltų religijoje būta žemės dievų  poros  – Žemynos ir Žemėpačio, globojusios visą sodybos erdvę – namus, dirvas, gyvulių ūkį. Jų garbinimo apeigos vadintos žemyneliavimu ir būdavo atliekamos per visas svarbesnes agrarines bei  šeimos šventes.

Kai kuriuose mitologijos šaltiniuose sodybos dievybė įvardijama senoviniu žodžiu „apydėmė“. Tačiau labiau tikėtina, kad tai – žmonių užgyventos vietos pavadinimas. Štai eini pavasario laukais, ir matai  plotelį juodos žemės, –  tai čia kitados būta sodybos, o gal ir ne vieną šimtą metų gyventa žmonių ... Tai ta vieta ir vadinta apydėme.

Žemdirbystė mūsų krašte – pragyvenimo šaltinis nuo senų senovės, ėmęs rastis neolite, II tūkstantmečio prieš Kr.g. viduryje. Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriuje eksponuojamas rankinis arklas, kuriam 3500 metų, – ar ne tretysis pagal senumą Europoje. Baltiškąją (aisčių genčių) žemdirbystę geru žodžiu paminėjo savo raštuose 98 m. po Kr. garsusis romėnų rašytojas Publijus Kornelijus Tacitas.

Žemdirbystei tampant pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, keitėsi ir prigimtinės religijos pobūdis. Imta tikėti, kad pasėlius globojančios protėvių dvasios, – juk rugio grūdas darbu susieja kartų kartas. Vėlės būdavo pagerbiamos, simboliškai pamaitinamos per visas šaltojo pusmečio šventes, pradedant rudens sambariais bei Vėlinėmis. Žemdirbystė atnešė ir naujus mitinius vaizdinius, – indoeuropietiškų tautų šeimai būdingą pagrindinių dievų trejybę. Tai  buvo pasaulio kūrėjas Dievas, griausmavaldis Perkūnas, požemio dievas Velinas. Tokią sistemą sąlygojo ankstyvosios visuomenės socialinės struktūros pakopos: aukščiausioji – vadai ir žyniai, tada genties gynėjai kariai ir žemdirbiai bei gyvulių augintojai. Baltų bendrumo laikais neabejotinai tikėta ir į Žemynos bei Žemėpačio porą, suteikiančią žemei derlumą. Priėmus krikštą, senieji ritualai palaipsniui neteko sakralumo, tačiau savaip išliko tautos atmintyje, virtę tradicinės kultūros  papročiais bei liaudiškais tikėjimais.

Lietuva nuo seno agrarinės kultūros kraštas; žemė – vienintelis ir didžiausias jos turtas.  Šiuolaikinio mokslo duomenimis, socialinė patirtis  paveldima ne tik kultūriškai, bet kažkiek netgi genetiškai. Lietuviui pavasarį žemė kvepia...  Patarlės, priežodžiai sako: „ Juodoj žemėj balta duona auga“, „Duok tu žemei, ir žemė duos tau“, „Nearsi nesėsi – duonos neėsi“, „Įsikibk į žemę – žemė į tave penkis kartus labiau įkibs“, „Ką blogoji žemė atneš, to nė geroji giminė neįduos“, „Žemė už viską yra riebesnė“, „Išvark vargelius, išdirbk darbelius, tai tada būsi žemės martelė“...  Tokių posakių yra iš kur rinktis – Lietuvių kalbos žodyne žodžiui „žemė“ paskirti net dvidešimt devyni puslapiai. Tad pasveikinkime vieni kitus su Žemės diena!

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Populiariausi