Nuomonės

2018.03.15 10:01

M. Drunga. Popiežiaus Pranciškaus sukaktis

2018.03.15 10:01

Masinėje žiniasklaidoje popiežiai tapo dažnoki svečiai tik neseniai – nuo keliauninko Jono Pauliaus II laikų, kurie šiuo atžvilgiu nepasikeitė vadovaujant Pranciškui. Šiandien ir pakalbėkime apie popiežių Pranciškų, tik ką paminėjusį savo vadovavimo Romos Katalikų Bažnyčiai penkmetį.

Pasak Vienos dienraščio „Presse“, „prie viso džiūgavimo, kad gavome tokį popiežių, negalima nepastebėti tamsesniųjų pusių. Taip, jau buvo pats laikas per Pranciškaus skelbiamą gailestingumą Katalikų Bažnyčiai suteikti naują linkmę“.

„Tik dabar gresia pavojus gailestingumo vardu atsisakyti esminių pozicijų. Šiuo metu rūpesčio kelia Vatikano suartėjimas su Pekinu, galintis tuoj pat vesti prie sutarties pasirašymo. Dar neaišku ir ginčijamasi, ar popiežius vis dėlto pripažins vyskupus, kuriuos paskyrė ne Roma, bet komunistinė vyriausybė.

Tai būtų smūgis pogrindžio bažnyčiai, kuriai dėl ištikimybės Romai reikia kęsti represijas“, – rašė Austrijos sostinės dienraštis.

Italijos sostinės dienraštis „Repubblica“ pažymėjo, kad „popiežius Pranciškus nesiekia Oskaro kaip geriausias pagrindinis aktorius Katalikų Bažnyčios filme. Jis žino, kad prizas už tikėjimą yra grynas tikėjimas“.

„Pranciškus daro tik tai, kuo tiki – pačia siauriausia šio žodžio reikšme. Be iliuzijų, be viliojimų, be aktyvizmo“, – rašė Romos laikraštis.

Pranciškaus popiežiavimo penkmečio proga Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“ paskelbė ir žurnalisto Tassilo Forchheimerio straipsnį, kuriame šis teigė, kad „nuo savo pirmtakų Pranciškus skiriasi ne tik stiliumi, bet ir įsivaizdavimu, koks turėtų būti Katalikų Bažnyčios kursas. Tačiau kritikų požiūriu šis popiežius daug ką daro per spontaniškai ir paviršutiniškai“. 

Beje, kokie Pranciškaus ryšiai su Benediktu Šešioliktuoju? Čia T. Forchheimeris cituoja šveicarų kardinolą Kurtą Kochą, pasak kurio, „popiežius Pranciškus dažnai mini popiežių Benediktą geru žodžiu, jį pacituoja ir jį aplanko. Kartą popiežius Pranciškus net gražiai prasitarė, kad „gera turėti tokį senelį, pas kurį gali nueiti ir paprašyti patarimo“.

Vidinio turinio atžvilgiu jiedu abu vienas kitam labai artimi. Daugeliu klausimų Pranciškus yra konservatyvus popiežius. Tačiau grynai išoriškai žiūrint tarp jų skirtumai dideli.

Pavyzdžiui, nuo pat pradžių Pranciškus atsisakė persikraustyti į popiežiaus rūmus. Georgui Gansweinui, popiežiškųjų rūmų prefektui, jis tąsyk kalbėjo: „nuo to laiko, kai tapau jėzuitu, pripratau prie mažesnių patalpų. Man dabar 77-eri ir niekada nesu didesniuose kambariuose gyvenęs. To nedarysiu ir dabar“.

Todėl popiežius Pranciškus ir gyvena Vatikano svečių namuose. Kaip ir daugelio kitų dalykų atžvilgiu, jis kratosi bet kokios kontrolės. Tai prasideda ir nuo telefonavimo. Jis neprašo ir neleidžia, kad kiti jį su kuo nors sujungtų, bet pats griebia ragelį ir surenka numerį ir šneka su į skambutį atsakiusiuoju ir jo klausia, kaip ten dalykai klostosi.

Kaip pasakoja Berndas Hagenkordas, „Vatikano žinių“, anksčiau „Vatikano radijo“ redaktorius, „žmonės sulaukia skambučio, paskui jiems reikia dviejų dienų, kad atsipeikėtų: „o Dieve, man paskambino popiežius – ir ką aš jam pasakiau?!“

„Šitas popiežius sužydi, kai jis atsiranda tarp žmonių, o ten priklauso ir Bažnyčia, čia ir jos vieta. Mes pašaukti, – patinka tai mums ar ne, – matyti tikrovę tokią, kokia ji yra. Taip pat realiai pamatyti ir savo asmenišką bei mūsų bendruomenės ir visuomenės realybę“, – sako jis.

„Mieliausia jam būtų neturtinga Bažnyčia neturtingiesiems“, – dažnai kartoja Pranciškus. Tuo jis turi omeny tai, kas ne visiems katalikams malonu išgirsti. Vien tik išmaldos davimo neužtenka.

„Sunku ne vargšą žmogų pavalgydinti, ne nuogą aprengti, ne sergantį aplankyti ar palydėti. Sunku įsisąmoninti ir įsitikinti, jog vargšas, nuogas, įkalintas, namų neturintis vis dėlto turi orumo su mumis atsisėsti prie stalo, jaustis kaip namie, pasijusti šeimynos dalimi. Pranciškui gailestingumas visada turi būti išreikštas akių lygyje, tai tiesioginė artimo meilė, – sako kunigas B. Hagenkordas, – ir kuo mažesnį jis save padaro, tuo didesnis šio popiežiaus autoritetas. Bet tai nieko bendro neturi su galia.

„Jos jis neturi jokios, išskyrus tą, kad dabar visi žmonės, ar tai Jungtinėse Tautose, ar Europos Sąjungoje, ar nacionaliniuose parlamentuose, staiga ėmė popiežių cituoti. Čia apie karą ir taiką, ten apie išnaudojimą, čia apie sąryšį tarp aplinkos niokojimo ir skurdo migracijos, ten apie kitus dalykus, kurie dar nepateko į viešąją sąmonę, išskyrus keletą specialistų.

Tačiau tai viskas labai, labai politiška. Bet tai susiję ir su tuo, kad jis sako: Krikščionis mažų mažiausia bent turi norėti pakeisti pasaulį – šiaip jis nėra joks krikščionis“, – teigia žurnalistas Tassilo Forchheimeris Vokietijos radijo svetainėje „Deutschlandfunk“.

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ. 

Populiariausi