Praėjusį ketvirtadienį, rugpjūčio 3 d., LRT „Dienos temoje“ girdėjome keletą minčių apie Bažnyčią. Buvo kalbama, kad „Bažnyčia privalės atlikti labai gilias struktūrines reformas“ ir „be išorinio impulso, be pasauliečių, be viešumo Bažnyčia iš tiesų nėra pajėgi šių reformų atlikti“.
Sekmadienį, rugpjūčio 6 d., LRT.lt publikuotame straipsnyje tos pačios mintys tęsiamos toliau. Tarsi cituojant dokumentą Instrumentum laboris, skirtą Bažnyčios Sinodo vyskupų asamblėjai pasirengti, vyksiančiai šių metų spalio mėnesį, rašoma, kad vienas esminių siūlymų – „naikinti privalomo pobūdžio kunigų celibatą, suteikiant galimybę priimti kunigo šventimus vedusiems vyrams“.
Taip pat skaitykite
Paskutinė dviejų teiginių pora yra šiurkšti loginė klaida, iškraipanti cituojamo teksto mintį ir drauge su tiesa brukanti melą. Ši klaida vadinama „troškimo iškreiptu mąstymu“ (angl. wishful thinking). Minėtame dokumente iš tiesų sakoma: „Kaip siūlo kai kurie kontinentai, gal galima būtų pradėti disciplinos dėl vedusių vyrų galimybės tapti kunigais, bent jau kai kuriose vietovėse, refleksiją?“
Pirma, taip siūlo tik kai kurie kontinentai, skirtingai nuo daugumos kontinentų siūlymo įtraukti į diakonatą moteris. Antra, kalbama tik apie kai kurias vietoves, kur galėtų būti toks poreikis. Trečia, dokumente apie celibatą nekalbama. Galimybė kunigui nutraukti celibatą ir kurti šeimos gyvenimą – tai visiškai kas kita nei galimybė vedusiam vyrui tapti kunigu. Net Šv. Petras buvo vedęs prieš tapdamas apaštalu.
Iš minčių apie tai, kad „viršūnės nebegali valdyti po senovei, o apačios nebegali gyventi po senovei“ ir dėl to reikalinga „struktūrinė revoliucija“, nesunku atpažinti marksistinę filosofiją. Lietuvoje dar turėtų veikti natūrali sovietinio marksizmo patirties vakcina. Deja, nebeveikia. Kas turėtų būti tas „išorinis impulsas“, kuris padarys Bažnyčioje „struktūrines reformas“?
Ar čia, priešingai nei pabrėžiama jau minėtame Bažnytinio sinodo dokumente, „pasauliečiai“ laikomi „išore Bažnyčiai“? Nepatenkintais „paslaugų vartotojais“, įsiskaudinusiais dėl to, kad neturi prieigos prie „išganymo gamybos priemonių“? Ar išorė čia yra tas pasaulis, kurio vaikai „sumanesni tarp savųjų negu šviesos vaikai“ (Lk 16: 8)? O gal tas pasaulis, kuris, kaip sako apaštalas Jonas, duoda savo „ramybę“?
Šveicarijoje, prieš daugiau kaip pusšimtį metų, pamoksle, pavadintame „Mums nereikia tokių kunigų!“, kunigas Jonas Juraitis rašė: „Klaidinantis žodis „pasaulietis“ turi išnykti. Bažnyčia gali būti tik Viešpaties liudytojų tauta. Liudytojų tauta su skirtingomis dovanomis ir įvairiomis tarnystėmis. Tačiau nesavanaudiškumas visada bus svarbus. Šio nesavanaudiškumo ženklas gali būti celibatas žmonių labui“ (1969 balandžio 18 d.).
