Nuomonės

2018.02.24 14:05

M. Drunga. Viena nepriklausomybininkų giminė

2018.02.24 14:05

Šiomis dienomis ir savaitėmis tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios domimės, kiek pasaulio politinėje spaudoje rašoma apie dukart nepriklausomybę atsikovojusią Lietuvą. Deja, kol kas turime konstatuoti, kad nelabai daug.

Štai vasario 17-ąją Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“ paskelbė trumpą pranešimą, kad „gausybe renginių Lietuva švenčia šimtąjį savo nepriklausomybės gimtadienį. Siūloma paradų, koncertų, parodų ir šiaip švenčių.“

Tiesa, net ir prieš vasario 16 d. įvairiuose laikraščiuose skelbta nemažai turistinių straipsnių, rekomenduojančių Lietuvą šiuo metu aplankyti. Juose kartais pateikiama elementarios politinės istorijos žinių, kaip antai ir Vokietijos radijo tinklalapyje, iš kurio pradėjome cituoti.

Jame pažymima, kad ši „baltiška šalis 1918 m. vasario 16 d., baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, išsilaisvino iš Rusijos imperijos po daugiau nei šimtmečio priklausomybės.

Bet 1940 m. Lietuvą užėmė Sovietų Sąjunga ir tik 1990-aisiais ji vėl  atgavo valstybinį suverenumą.

Šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė sostinėje Vilniuje pasakė, kad išdidžiai ir dideliu dėkingumu prisimename visus tuos, kurie padėjo pagrindus moderniajai Lietuvai susikurti.“

Tiek iš Vokietijos radijo portalo konkrečiai apie Lietuvą. O kitame straipsnyje „Šimtas Lietuvos metų: amžinos normalumo paieškos“ dienraščio „Frankfurter Allgemeine“ redaktorius Reinhardas Veseris rašė, kad per penkias kartas pasireiškę Landsbergiai gali būti laikomi Lietuvos likimo veidrodžiu.

„Jų šeimos istorija sukasi apie savo pačios identiteto paieškas, susiskaldymą ir dažnai bevaisį norą gyventi normaliai.

Kai prie pabaigos ėjo tai, ką Vytautas Landsbergis šiandien vadina „normaliu gyvenimu“, jam tebuvo septyneri. Iš tų laikų atmintyje jam išliko tik kelios nuotrupos.

Vyresnysis brolis kartą vedė jį į miestą, kad jam parodytų tankus gatvėse. Mokykloje staiga išniro nepažįstami veidai, kurie mokytojus labai baugino. Pamokose reikėjo greitai atmintinai išmokti naujas dainas apie vyrą, vardu Stalinas.

Namie suaugusieji buvo labai prislėgti. Vieną sykį į jų pokalbį įsikišo ir vaikas. Kalba sukosi apie tai, kaip netrukus bus pervadinta miesto centre esanti Laisvės alėja. Gal Stalino alėja?

„Atsimenu, kad paklausiau, o kodėl jos nepavadinti Nelaisvės alėja? Dėl suaugusiųjų reakcijos į šį mano klausimą man tai buvo įvykis – pasakiau kažką, kas suaugusiems patiko“, – vokiečių žurnalistui prisiminimais dalijosi V. Landsbergis.

Tai buvo 1940 m. vasarą, kai prasidėjo sovietinė Lietuvos okupacija. Apie jos pabaigą penkiais dešimtmečiais vėliau V. Landsbergis gali valandų valandas kalbėti. Jis žino visas smulkmenas apie tai, kas vyko viešumoje ir kas dėjosi užkulisiuose.

Jis sakė kalbas šimtatūkstantinėse demonstracijose, jis telefonu kalbėjosi su Sovietų Sąjungos valstybės ir partijos vadovu Michailu Gorbačiovu, jis varė į priekį Lietuvos komunistus ir kėlė jiems vis naujus reikalavimus, bet tuo pačiu metu bandė suvaldyti ir radikaliausius veikėjus savo paties stovykloje.

Kaip nepriklausomybės sąjūdžio vadovas šis nepalenkiamas, nepatogiai pamokslauti mėgstantis, truputį pasvirai vaikščiojantis muzikos profesorius stovėjo pačiame įvykių centre.

1991 m. rugsėjo jis savo tikslą pasiekė: Lietuva vėl buvo tokia, kokia ji jau kartą buvo jo vaikystėje – nepriklausoma valstybė“, – rašė R. Veseris Frankfurto dešiniųjų liberalų laikraštyje „Allgemeine“.

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt