Nuomonės

2018.02.20 11:53

L. Klimka. Apie rytiečių kalendorių ir lietuvio šunelį

2018.02.20 11:53

Vasario 20-ąją dienos ilgis perkops dešimtį valandų, tad pavasario ženklų bus vis daugiau. Nors sniego malūno sparnai dar gali sumosuoti pūgomis, ir šaltukas pasižnaibys, bet žiemai jau nebepavyks labiau įsismarkauti. O nuo vasario 24-osios, šv. Motiejaus dienos, kaime paprastai pradedama laukti vieversio sugrįžtant. Žinia, jeigu paukštelis rastų kur pratirpusius nuo sniego dirvos plotus...

Vilniuje, Tibeto skvere praėjusį sekmadienį buvo minimi naujieji metai pagal rytiečių kalendorių. O jie prasideda Pavasario švente, kurios data kasmet įvairuoja, nes yra nustatoma pagal antrąją mėnulio neomeniją po žiemos saulėgrįžos. Taigi – pasirodžius plonam mėnulio pjautuviukui vakaro žaroje. Rytų šalyse džiugus šventinis šurmulys užtrunka gana ilgai, iki mėnulio pilnaties. Šiemet – iki kovo antrosios, vadinamos mėlynąja.

Kultūrų sąveika, vykstanti kaskart vis labiau globaliniais ryšiais susaistomame pasaulyje, išplatino kai kuriuos rytiečių kalendoriaus įvaizdžius ir mūsų gyvenime. Kas, pavyzdžiui, nebus girdėjęs apie Geltonojo šuns metus? O ir mūsų populiariuose leidiniuose, -  kiekviename rasime astrologines prognozes, horoskopus. Nors turime unikalų žiniasklaidai skirtą Lietuvos etnokosmologijos muziejų, daugelis žmonių kažkodėl nori tikėti žvaigždžių lemtimi, o ne savo pastangų sėkme. Tai kaip ten iš tiesų yra su  Šuns metais?

Rytų kalendorius, sukurtas Kinijoje, yra paremtas tiek mėnulio, tiek ir saulės judėjimo dėsningumais. Tokie vadinami lunisoliariniais, jie būdingi žemdirbiams. Nuo seno šis kalendorius paplitęs kinų kultūros įtakoje buvusiose šalyse: Japonijoje, Korėjoje, Vietname, Mongolijoje, Kazachijoje, kinų diasporose. Šiandien kasdienis gyvenimas Azijos šalyse vyksta pagal europietiškąjį Grigaliaus kalendorių, tačiau tradicinių švenčių datos, palankios dienos šeimos įvykiams nustatomos būtent pagal senąjį. Taip suderinamas modernus gyvenimas su prosenoviškomis tradicijomis.

Kiniškasis kalendorius  išties labai garbingo amžiaus – siekia III tūkstantmečio prieš Kristaus gimimą vidurį. Senovinė legenda byloja apie pabaisą Nianą, kuris kas 12 metų pasirodydavo iš savo urvo kalnuose ar jūros gelmėse ir siaubdavo žmonių gyvenvietes. Atbaidomas būdavo tik triukšmu ir raudona spalva... Štai iš kur mūsų pamėgtieji fejerverkai! Iš tiesų tai dvylikos metų ciklą kitados į kalendorinę sistemą įdiegė ryškiojo Jupiterio stebėjimai, kuriuos atlikdavo išminčiai. O paprastiems žmonėms viską paaiškina legenda apie pabaisą.

Kalendoriuje šį 12 metų ciklą sudaro vadinamieji „žemiškieji  ramsčiai“, įvardinti gyvūnais. Pradedant mitiniu drakonu, kuri simbolizuodavo imperatoriaus galią ir absoliučią valdžią. O toliau – realūs padarai: gyvatė, arklys, avis, beždžionė, gaidys, šuo, kiaulė, žiurkė, jautis, tigras ir kiškis. Žmogaus amžius, manyta, yra 60 metų. Šiame tarpsnyje telpa 5 ciklai; štai ir turime nuolat pasikartojančio laiko samprata pagrįsto kalendoriaus pagrindą.

Griežtas taisykles laiko skaičiavimas Rytuose įgavo apie 500-uosius metus prieš Kristaus gimimą. Mėnuo čia turi tai 29, tai 30 dienų, prasideda sulig jaunu mėnuliu. Kas 2-3 metus tarp 12 mėnesių tenka įterpti ir vieną papildomą, norint suderinti su saulės ratu. To mėnesio vieta nustatoma gana sudėtingais skaičiavimais. Greta mėnesių kinų kalendoriuje dar yra 24 taškai; jie žymi sezoninius reiškinius, pavyzdžiui, vabzdžių prabudimą, lietų, reikalingą javams, didžiuosius karščius, šaltąją rasą, mažuosius šalčius. O poilsio dienos jame – kai pasikartoja mėnesio ir paros skaičius.

Dar kalendoriuje yra ir ypatingai svarbių švenčių, tokių kaip Drakono valčių, Chizantemų, Rudens vidurio, netgi Virtuvės dievo šventė.  „Be žemiškųjų ramsčių“ čia – ir „dangiškieji“, kuriuos įdiegė Rytuose paplitusi „In ir Jang“ filosofija. Jų simboliai – vadinamosios stichijos ir spalvos: medis ir mėlyna, ugnis ir raudona, žemė ir geltona, metalas ir balta, vanduo ir juoda. Šie elementai kartojasi dvejus metus iš eilės, tapdami vyriškais ir moteriškais.

Kalendorius apskritai yra labai svarbus kultūros reiškinys: jame atsispindi tradicinės gyvensenos prioritetai, tautos istorinė patirtis, žmonių pasaulėžiūra ir mitologija. Mūsų krašte senų senovėje baltų gentys taip pat buvo susikūrusios ciklinį lunisoliarinį kalendorių. Tačiau apie jį rašytinių šaltinių neturime, tad rekonstrukcijai tenka rankioti nuotrupas iš folkloro. Aiškėja, kad ir lietuviai kitados Naujuosius Metus sutikdavo sulaukę pirmosios neomenijos. Tai būdavusi „Kumeliuko krikštynų” šventė, mėnulio ragučius pasveikinant midaus ragu.

Mįslė klausia: „Seredoj, subatoj gimė Dievo kumeliukas auksinėm kamanom, sidabrinėm patkavom. Kas?“ Atsakymas: „Jaunas mėnulis”. Čia užkoduotas kalendorinis algoritmas: savaitės dienų paminėjimas reiškia skaičius 3 ir 6, sudarančius  mėnesių seką: po saulėgrįžos praėjus trims – pavasario šauktuvių šventė, po šešių – pats vasarvidis, rugių rasojimas, po devynių – rudens pradžia, paukštlėkis. Gaila, kad taip susidomėję egzotiškais kalendoriais, baigiame pamiršti savojo krašto kalendorines tradicijas, paremtas mūsų gamtos reiškiniais.

Bet štai šuniui mūsų tautosakoje ir tradiciniuose papročiuose dėmesio tikrai nestinga... Sakoma, iš naminių gyvūnų šuo labiausiai neša namams laimę. Nuo šio mielo įnamio priklauso ir viso ūkio sėkmė. Priežodis įsakmiai teigia: „Šuns nemylėsi - arklio, karvės neturėsi”.  Ir jei svetimas šuo priklystų, tai geras ženklas. Sakmės pasakoja, kad šuo yra Dievo mėgstamas, todėl dalingas – „laimėmis apkibęs”.

Vienoje pasakoje bedalis žmogus atsitiktinai išgelbsti šuniuką, priglobia jį namuosna. Ir viskas jam pradeda sektis; jis laimingai gyvena iš šuns dalios. Gal todėl ir sakoma: „Jei šuo perbėgo per kelią, tai devynios laimės, jei katė – devynios nelaimės”. Ir jau, ginkdie, į šunį šauti – savo laimę nušausi!

Šuo – ir baltiškosios deivės Laimos patikėtinis. Štai kodėl šeimininkė šuneliui pagranduką atiduoda. „Lietuvių kalbos žodyne” žodžiui šuo paskirta 17 talpių  puslapių ir dar 23 puslapiai – vediniams. Ten aibė vaizdingų patarlių, priežodžių, frazeologizmų! O pats daiktavardis – bene trumpiausias lietuvių kalboje. Beje, ir vienas seniausių; apie tai byloja labai panašūs gyvūno įvardijimai kitose indoeuropietiškos kilties tautose. Štai senovės indai jį vadino šva, armėnai – šun. Todėl ir manoma, kad šuo atkeliavo su baltais iš jų tolimosios protėvynės, o žodis šuo – iš prokalbės.

Mūsų etninėje kultūroje, kuri suformavo ir elgesio normas su viskuo, kas supa žmogų, kiekvienam gyvam padarui pakakdavo dėmesio ir švelnumo. O ypač šuniui, kaip artimiausiam draugui ir ištikimiausiam pagalbininkui.

Libertas Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ. 

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius