Nuomonės

2018.02.06 20:00

L. Klimka. „Ryto“ draugija ir lietuviškos mokyklos Vilnijoje

2018.02.06 20:00

Prieš 105-erius metus, vasario 12-ąją (o senuoju stiliumi tai būtų sausio 31 d.) Vilniuje įvyko „Ryto“ draugijos steigiamasis suvažiavimas. Iš esmės tai buvo vienas iš būsimos nepriklausomos valstybės kūrimo darbų.

„Ryto“ draugija Vilnijos krašte užsibrėžė kilnius tikslus steigti ir išlaikyti lietuviškas pradines mokyklas, rengti vakarinius ir šventadienius kursus suaugusiems, rūpintis mokytojų parengimu, įkurti liaudies knygynus, skaityklas, organizuoti paskaitas ir vakarus. Žodžiu, imtasi didelio darbo, lietuviškąjį švietimą išvedant iš „daraktorinio“ pogrindžio į oficialias vėžes.

Draugijos įstatai kunigo Petro Kraujalio rūpesčiu jau buvo įregistruoti Peterburge, Švietimo ministerijoje. Steigiamasis susirinkimas vyko Visų Šventųjų bažnyčios klebonijoje, dalyvaujant nariams steigėjams – dr. J. Basanavičiui, A. Smetonai, L. Girai, kunigams V. Mironui, A. Petruliui, K. Maliukevičiui ir dar 14 asmenų. Posėdžiui pirmininkavo J. Basanavičius, o pirmuoju draugijos Valdybos pirmininku buvo išrinktas kunigas J. Steponavičius (1880-1947). Patalpas draugijos veiklai suteikė Petras Vileišis savo namų Antakalnyje pirmajame aukšte (dabar ten įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). 

Nelengvas buvo draugijos darbas, labai varžomas visų okupacinių valdžių. Ypač lenkų valdžiai „Rytas“ buvo krislas akyje. 1921 m. po kratų draugijos centro valdyboje penki jos nariai buvo įkalinti Lukiškėse, vėliau ištremti už demarkacinės linijos. Nuo 1925-ųjų iki 1938-ųjų  įvairiais pretekstais buvo uždarytos 195 lietuviškos mokyklos, tačiau vietoj jų draugija įsteigdavo nors skaityklą ar knygynėlį. Kol 1938 m. valdžia likvidavo ir pačią draugiją...  

Tačiau „Ryto“ veiklos nuopelnai lietuvybei – įspūdingi. Vien vokiečių okupacijos metais buvo įsteigta apie 120 lietuviškų mokyklų Vilnijoje. O štai 1927 metų duomenys: draugija išlaikė 100 lietuviškų pradžios mokyklų, kuriose mokėsi per 4000 mokinukų, Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje – joje buvo 439 auklėtiniai, kartu ir lietuvių mokytojų seminariją (ten – 291 studentas). 

Dar draugija organizavo 50 vakarinių švietimo kursų, kuriuos lankė 1767 klausytojai. Nuo vilniškės draugijos atsiskyręs Švenčionių „Rytas“ išlaikė Kęstučio gimnaziją ir apie 80 pradinių mokyklų. Tautinio švietimo alkio ir mokytojų entuziazmo būta tikrai didelio, tad tokiai plačiai veiklai pakakdavo suaukotų pinigų bei užsienio lietuvių paramos. 

Valdybos pirmininkais dirbo iškilūs, lietuvybei pasišventę žmonės: Aleksandras Stulginskis, būsimasis Lietuvos prezidentas, kunigas Mečislovas Reinys, būsimasis arkivyskupas ir tautos kankinys, kunigas Kristupas Čibiras.  Tačiau ilgiausiai, bene vienuolika metų,  jai pirmininkavo kunigas, žurnalistas ir rašytojas Petras Kraujalis, Vilniaus kunigų seminarijos profesorius. Kilimo – iš Molėtų krašto. Darbavosi kaip ąžuolas, atlaikęs ne vieną audrą, nepalūžęs įsitikinimuose. 

Už mokyklų gimtąja kalba steigimą P. Kraujalis keliskart buvo tardytas, kalintas, visaip vargintas. O štai jo žodžiai apie lietuviškos veiklos Vilniuje reikšmę, pasakyti minint vasario 16-ąją 1928 metais: 

„Vilnius padėjo Lietuvos nepriklausomybei kertinį akmenį, čia buvo paskelbtas tas istoriškas nepriklausomybės aktas, čia, Vilniuje, Lietuvos atstatytojai rūpinosi ir galvojo prieš 10 metų. Deja, čia kol kas nelemta gyventi tuo gyvenimu, kurį Lietuva sau susikūrė. Nors negalime gyventi nauju gyvenimu, tačiau galime jungtis tautos džiaugsmu, galime didžiuotis tautos laimėjimais, galime naudotis pasiektais kultūriniais daviniais, galime ir mes vieną kitą plytelę pridėti prie atstatomos mūsų didžiosios Tėvynės. Mes čia Vilniuje – tai tautos avangardas.

Ji tiek buvo praradusi ir tiek atstatė. – Nejaugi tik Vilniaus krašto lietuviai nepasiektų savo tikslo? Lengviau yra mums dirbti, negu buvo vysk. Valančiui, Daukantui, Basanavičiui ir kitiems. Dirbkime – mūsų darbas nežus. Mūsų kilni tėvynės meilė ir vienybė turės reikšmės visai Lietuvai. Vilniaus idealai pasilieka tautos idealais ir tautos siekimai – mūsų siekimais“. Ką čia bepridurti po tokių žodžių... Nebent išsakyti viltį, kad mūsų šiandienos mokyklose būtų diegiami tokie tėvynės meilės kupini siekiai, o darbuotųsi mokytojai idealistai...“ 

Labai brangintinas tokių asmenybių kaip Petras Kraujalis atminimas. Namas Tilto gatvėje, kur jo gyventa, jau pažymėtas atminimo lenta. O ant jo paminklo „Saulės“ kapinėse įrašyta: „Dirbo mokyklai ir tautai“. Prisimintini kunigo  priesakai mokytojams, jo žodžiais: „Iš lietuvio mokytojo mūsų tauta daugiau reikalauja. Ji nori, kad lietuvio vaikai mylėtų tą žemę, kurioje gyvena, tą kalbą, kuria kalbėjo jų protėviai“.

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ 2004-ųjų  metų balandį atkūrė savo veiklą ir tęsia ją, nes Vilnijoje ne visos problemos išspręstos oficialiosios valdžios pastangomis. Pirmininku išrinktas mokytojas Algimantas Masaitis; jis ir iki šiol eina šias garbingas pareigas. Marijampolio gyvenvietėje, kur veikia Meilės Lukšienės gimnazija, įkurtas  krašto švietimo muziejus. 

Dar prisimintina, kad Reškutėnuose (Švenčionių raj.) veikia „Ryto“ draugijos pradinės mokyklos muziejus, kuriam eksponatus sukaupė šviesios atminties kraštotyrininkas mokytojas Izidorius Kazakevičius. O ekspoziciją papildė Kretuono ežero pakrantėje daug metų vykusių archeologijos ekspedicijų, vadovaujamų akmens amžiaus kultūros specialisto dr. Algirdo Girininko, unikali medžiaga. Dabar tai „Nalšios“ muziejaus padalinys, stropiai prižiūrimas buvusios mokyklos direktorės Viktorijos Lapėnienės. Tad istorinė švietimo įstaiga tapo gražiu kultūros židiniu...

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.