Meilė daro stebuklus. Tokia mintis ateina permąstant ukrainiečių režisieriaus Michailo Šadrino dokumentinį filmą „Forpostas“, kurį galima pažiūrėti internete. Stačiatikių kunigas, atvykęs į Ukrainos ir Rumunijos pasienyje esantį Sviato Voznesenskio vienuolyną, ne tik pradėjo statyti naujus maldos namus, bet ir įrengė vaikų priegaudą.
Meilė daro stebuklus. Tokia mintis ateina permąstant ukrainiečių režisieriaus Michailo Šadrino dokumentinį filmą „Forpostas“, kurį galima pažiūrėti internete. Stačiatikių kunigas, atvykęs į Ukrainos ir Rumunijos pasienyje esantį Sviato Voznesenskio vienuolyną, ne tik pradėjo statyti naujus maldos namus, bet ir įrengė vaikų priegaudą.
Joje vienuolių meilės ir atidos sulaukė bananų dėžėje prie cerkvės palikta naujagimė, sveiki ir neįgalūs vaikai. Tėvas Michailas įsivaikino trisdešimt jų, o prieglaudoje namų šilumą rado dar triskart tiek beglobių vaikų.
Stebint, kaip džiūgauja rankų neturintis ir sunkiai vaikščiojantis, tačiau nuoširdžiai gyvenimą šlovinantis berniukas, darosi gėda dėl kasdienių išlepintos visuomenės dūsavimų. Šis vaikas parodo, kad ir neturint rankų galima skambinti varpais ir kvatoti taip, tarsi kišenėje turėtum milijoną.
Besąlygiška vienuolių meilė geba išgydyti sunkiausius ligonius. Pasak filmo autorių, vienam vaikui teko tiek ligų, kad jas būtų galima išdalyti dešimčiai tvirtų vyrų.
Prie vienuolyno įrengtoje prieglaudoje vaikai mokomi profesijos. Tačiau itin svarbu, kad čia jie įgyja tikėjimą, kuris šiuolaikinėje tarp vertybių pasiklydusioje visuomenėje dažnai lieka vienintelis ir patikimas ramstis.
„Svarbu išauklėti gerą žmogų, o tik paskui – gerą pilietį“, – teigia kunigas Michailas. Jis pats, savo kailiu patyręs vaikų namų auklėtinio dalią, žino, kokia ji negailestinga.
1994 metais Ukrainos ir Rumunijos pasienyje pradėjusi veikti gerumo bendruomenė jau ištekino pirmąją savo auklėtinę, kuri, kaip dera dorai stačiatikei, amžinąją meilę prisiekė likimo draugų ir tėvo kunigo Michailo akivaizdoje. Įvykis vietos bendruomenei buvo toks reikšmingas, kad į vestuves susirinko per du tūkstančius svečių.
Filmo pavadinimui paimtas žodis „forpostas“ reiškia, kad jame pasakojama apie vietą, kurioje vyksta stebuklai. Apie pasiaukojimą ir visagalį tikėjimą. Tėvas Michailas ir vienuoliai kasdieniu savo gyvenimu liudija, kad meilės galia yra didžiulė, ji gali išgydyti dvasines, fizines ir emocines žmonių negalias. Tam reikia visiškai pamiršti save ir tarnauti artimajam.
Svarstau, kuo šis filmas svarbus Lietuvai? Pirmaujame ne tik pagal savižudžių skaičių. Netrūksta Lietuvoje ir vadinamųjų vaikų namų. Kodėl, galvojant apie darnesnę visuomenę, Lietuvoje nepanaikinus bent dalies vaikų įkalinimo įstaigas primenančių valdiškų vaikų namų? Gal ir mes galėtume beglobius, našlaičius ar tėvų pamestus vaikus perduoti jaukioms prieglaudoms, kurias būtų galima įrengti prie vienuolynų? Tiek lėšų, kiek valstybė dabar skiria vaikų namams, tikriausiai nereikėtų. Gal pavyktų net sutaupyti. Ne tik pinigų. Galbūt sutvarkius vaikų globos ir apsaugos reikalus, ateityje reikėtų mažiau vietų kalėjimuose, kapinėse, psichiatrinėse ligoninėse. Lietuvoje vietos gerumo forpostams – su kaupu. Didelę įtaką Lietuvoje turinti Romos katalikų bažnyčia, manau, tik sustiprintų savo vaidmenį visuomenėje, jei imtųsi šios kilnios misijos.
Komentaras skambėjo per LRT radiją.
