Nuomonės

2018.01.27 09:29

M. Drunga. Drąsūs žmonės

2018.01.27 09:29

Aną kartą užsienio spaudos apžvalgoje pasakojome apie 1973 m. mirusį Earlą Browderį, ilgametį Jungtinių Amerikos Valstijų kompartijos vadovą, pasaulinės reikšmės politinį veikėją, jaunystėje savo herojui Leninui spaudusį ranką.

Bet kas iš to išėjo? Ne tik tai, kad Sovietų Sąjungos vadai nuo jo nusisuko, – nors jis įdėmiai klausė kiekvieno jų, ypač Stalino, žodžio, bet ir tai, kad visai kitokiais keliais pasuko jo atžalos.

Kaip žurnale „National Review“ rašo žurnalistas Jay Nordlingeris, „įsivaizduokite, kokioje pozicijoje atsidūrė jo žmona Raisa Berkman Browder, rusė motina – ir dargi Rusijos žydė motina.

Užmirškite komunizmą ir politiką. Jos aukščiausias siekis buvo tas, kad jos sūnūs iškiltų reikliausiame akademiniame pasaulyje, kad jie taptų pirmaujantys matematikai ar kažkas panašaus. Tai kryptis, kuria juos ir nepailstamai lenkė.

Na, atsitiko taip, kad trys Browderių sūnūs, pradedant vyriausiuoju Feliksu, savo motinos viltis išpildė su kaupu.

Feliksas į Masačiusetso technologijos institutą įstojo būdamas 16-os. Po dviejų metų jam suteiktas bakalauro laipsnis, o sulaukęs 20-ies jis iš Prinstono universiteto įsigijo daktaratą.

1953 m., Feliksui Browderiui esant 25-erių, jį pašaukė į karo tarnybą. Tuo metu jis dirbo  Prinstono Pažangiųjų tyrimų institute, tačiau jame nebuvo pats iškiliausias tyrėjas. Juo buvo Albertas Einšteinas. Vis dėlto normaliai instituto direktorius būtų savo genialaus jauno tyrėjo labui parašęs laišką su prašymu jį nuo karinės tarnybos bent laikinai atleisti.

Tačiau direktorius buvo J. Robertas Oppenheimeris, tuo metu įtariamas simpatijomis komunizmui. Todėl jis nedrįso pasirašyti laiško už buvusio JAV kompartijos vadovo Earlo Browderio sūnų.

Bet ar buvo jis, Feliksas, komunistu? Šis klausimas iškilo JAV Atstovų Rūmų komitete, tiriančiame „su amerikietiškais principais nesuderinamą veiklą“. Vienas jo profesorių liudijo, kad Feliksas nepriklausė komunistų partijai ir, be to, kad jis buvo pats geriausias matematikos studentas Masačusetso technologijos instituto istorijoje.

Billas Browderis irgi patvirtino, kad jo tėvas nebuvo komunistas. Jis tik buvo „užkietėjęs kairysis“, kaip ir visi kiti. „Aš niekad nesutikau profesoriaus, kuris tokiu nebūtų buvęs“, – sakė Billas.

Tad Feliksą ir paėmė į armiją. Žinoma, jam nepatikėjo jokių svarbių užduočių, jis dvejus metus dirbo garaže, tik pilstė į mašinas benziną. „Bet tai nebuvo blogai, – sakė jo sūnus Billas. Feliksas galėjo tęsti matematiko darbą, jis pirmą ir vienintelį kartą savo gyvenime tada ištisai sukosi tarp eilinių žmonių.

Baigęs tarnybą garaže Feliksas davė paraišką darbui Brandeiso universitete, kur matematikos katedra jo kandidatūra apsidžiaugė, bet patikėtinių taryba spyriojosi  – ką, samdysime Earlo Browderio sūnų?

Tačiau Feliksui pasisekė, kad tarybai pirmininkavo Eleonora Roosevelt, buvusio Amerikos prezidento našlė, kuri tarė, jog tai „prieštarautų amerikietiškiems principams, jeigu dideliam mokslininkui būtų kliudoma žengti profesijos keliu toliau vien dėl to, kuo buvo jo tėvas“. Taip Feliksas Browderis ir  gavo profesoriaus pareigas Brandeiso universitete ir tęsė žvilgančią savo karjerą.

Dideliais moksliniais pasiekimais pasižymėjo ir du Felikso broliai bei vienas iš dviejų jo sūnų, tačiau gal ne Billas, kuris pats prisipažino „neturįs matematiko proto ir esąs šeimos durnelis“.

Tačiau žurnalistas Jay Nordlingeris tuo suabejojo. Juk Billas Browderis – vienas iš pirmaujančių pasaulio finansininkų. O jo tėvas Felixas 2000 m. sakė: „Kompiuteriai iš esmės matematiški, kaip ir biotechnologija. Fizikos problemos vis labiau įgyja matematinį pobūdį, bet tokie savo globaliu sudėtingumu yra ir finansai.

Billas buvo iš prigimties maištininkas, ir jis anksti suprato kaip maištauti prieš kairuolių šeimą – nagi tapk kapitalistu!

Jis Čikagos universitete, laisvos rinkos specialistų su visais Miltonais Friedmanais kalvėje, baigė ekonomikos bakalauro studijas, tada, padirbėjęs privačiame sektoriuje, įsigijo Stanfordo universitete verslo administravimo magistrą.

Po to jis įsidarbino firmoje „Boston Consulting Group“ ir specializavosi Rytų Europos finansų srityje – šiuo atžvilgiu jis buvo beveik vienintelis toks. Netrukus griuvo Berlyno siena, ir B. Browderis leidosi į Rusijon besiskverbiančių Vakarų kapitalistų lenktynes.

O šiomis dienomis,  rašo Jay Nordlingeris, jis skersai išilgai pasaulio agituoja už vadinamuosius „Magnickio įstatymus“, skirtus nužudytojo rusų teisininko garbei ir atminimui. Jie taiko sankcijas žmogaus teisių pažeidėjams Rusijoje, neleidžiant jiems prieiti prie savo turtų ar gauti vizų.

Šiuo metu penkios valstybės yra priėmusios Magnickio įstatymus, paskutinioji jų – Lietuva praėjusį lapkritį. O pirmoji, Jungtinės Amerikos Valstijos, tai padarė 2012. Borisas Nemcovas, stebėdamas balsavimą iš Atstovų Rūmų galerijos, Magnickio įstatymą pavadino „labiausiai prorusišku įstatymu, bet kada priimtu svetimos valstybės“.

Taip sakydamas, jis džiaugėsi, jog tie, kurie persekiojo, apiplėšinėjo, žudė rusus, pagaliau sulaukia šiokios tokios bausmės – šitiems žudikams ir plėšikams nebebus leidžiama veikti visiškai netramdomiems.

Dėl agitavimo už Magnickio įstatymus Billas Browderis Vladimirui  Putinui įgriso iki gyvo kaulo. Rusijos prezidentas jį smerkia vardu ir pavarde ir prie jo dažnai priekabiauja.

Pavyzdžiui, neseniai Rusijos teismas jį už akių nuteisė devyneriems metams kalėjimo dėl tyčinio bankroto ir mokesčių vengimo. Bet B. Browderiui yra kliuvę ir daug rimčiau.

Šiuo metu Rusijos valstybė tiria įtarimus, kad B. Browderis pats nužudė S. Magnickį ir tris kitus vyrus. Šitaip žudikai rodo pirštu į nužudytųjų gynėją. Tam apibūdinti net žodžio „kafkiška“ nebepakanka. Putino pirmtakai KGB eilėse turbūt šypsotųsi iš pasitenkinimo.

Tik įsivaizduokite, tęsia J. Nordlingeris, viena vertus, Rusijos valstybės pareigūnai nepripažįsta, kad S. Magnickis nužudytas. Anot jų, jis mirė dėl natūralių priežasčių. Antra vertus, sako jie, Billas Browderis įsisėlino į Rusiją, iš kurios jis buvo ištremtas, infiltravo kalėjimą ir ko gero savo rankomis nužudė savo paties advokatą, Sergejų Magnickį.

Ar supratote?

Billas Browderis S. Magnickį vadina „drąsiausiu žmogumi, kurį bet kada pažinojau“. Ir iš tiesų S. Magnickis buvo drąsus, neapsakomai narsus, kad išdrįso paviešinti Rusiją skriaudžiančių vagių ir plėšikų darbus.

Tačiau drąsus buvo ir pats Billas Browderis. Juk galėjo jis ramiai pasitraukti, prižiūrėti savo milijonus, bet vietoj to jis įsikėlė į vienos galingiausių ir beatodairiškiausių pasaulio valstybių taikiklį.

„Įdomu, kad gyvenu normalų gyvenimą, nuvežu savo vaikus į mokyklą, einu į darbą ir užsidirbu patogiam pragyvenimui – tai 95 procentai mano kasdienybės“, – teigia Browderis. O žurnalistas J. Nordlingeris priduria: „Tik tie likę 5 procentai verčia plaukus stotis ant galvos.“

Mykolo Drungos užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.