Nuomonės

2018.01.26 09:44

R. Miliūtė. Gera atmintis – blogų darbų priešas

2018.01.26 09:44

Pati niekada nebuvau ta žurnalistė, kurios veiklos sritis – žemės ūkis, dėl to turiu prisiimti dalį kaltės, be to, dabar atsiimu su kaupu. Tačiau negaliu susirinkti visų akmenų, sumestų į žurnalistų daržą, juo labiau, kad ne visi sumesti teisingu adresu.

Skaičiuojant tuos akmenis atrodo, kad Lietuvoje iš esmės viską turėtų padaryti žurnalistai. Jie turėtų sužiūrėti, kad Seime būtų parengiami reikalingi ir efektyvūs įstatymai. Jie turėtų patikrinti, ar balsuojantys už įstatymus Seimo nariai tikrai supranta, už ką balsuoja ir kaip tie įstatymai pakeis visų piliečių gyvenimą. Jie dar turi įsitikinti ir pranešti, ar viskas, ką šneka per rinkimus būsimieji politikai, yra tiesa – tai pirma, ir ar gali būti įgyvendinama – tai jau antra.

Čia jeigu kalbėtume vien apie Seimą. Dar yra daugybė kasdienio gyvenimo dalykų, kurie tikrai neturi likti be atgarsio spaudoje, radijuje ir televizijoje – tokių kaip maistas mokyklose, eilės pas gydytojus, viešuosiuose pirkimuose leidžiami visų mokesčių mokėtojų pinigai ir mažoje agrarinėje valstybėje nesibaigiančios problemos dėl žemės.

Rašydama šitas eilutes, klausausi 2002 m. Lietuvos televizijos laidoje nuskambėjusio žiūrovo klausimo tuomet Seimo vicepirmininkui Ramūnui Karbauskiui. Žiūrovas klausia, kodėl jis kalba prieš žemės pardavimą užsieniečiams tuo pat metu, kai pats su tėvu supirkinėja dirbamą žemę ir ar tai nėra viešųjų ir privačių interesų supainiojimas. Seimo narys atsako, kad nusišalinti nuo žemės pardavimą reglamentuojančių įstatymų negali, nes tuomet Kaimo reikalų komitete turėtų dirbti medikai. Beje, pats antrojoje savo Seimo kadencijoje savaitę pabuvęs Sveikatos reikalų komitete. Sąraše, ne posėdžiuose. Tuo laikotarpiu jis dažnai praleisdavo posėdžius, ir už tai būdavo svarstomas Etikos komisijoje, tačiau, kaip aiškino svarstant jo kandidatūrą į Seimo vicepirmininkus, posėdžius praleisdavo „ne ekskursijų sąskaita, o dėl darbo su rinkėjais“.

R. Karbauskis, BNS nuotr.

Šie ir kiti dalykai buvo ir aprašyti, ir parodyti, jie iki dabar vieši. Tačiau laikui bėgant nutinka taip, kad vieni nebeatsimena, kiti nežino, kas yra buvę, o domėtis patys nori per mažai, kaip ir paklausti: ar viskas, ką girdžiu, ypač prieš rinkimus, yra tiesa ir ar gali būti padaroma? Kas daugiausia laimės, jei bus padaryta ar padarė tai, ką žadėjo anksčiau? Ko verti paaiškinimai „nieko nesiūliau, nes kiti vis tiek atmes“?

Jeigu kiekvienas rinkimų dalyvis – ne kandidatas, o balsuotojas – to savęs paklaustų, išrinktieji turėtų daugiau prielaidų dirbti kokybiškiau, rinkėjai – mažiau priežasčių juos keikti.

Kelti tokius klausimus gali padėti ne tik žurnalistai arba pernelyg retai tą daranti opozicija. Čia nemažai galėtų nuveikti nevyriausybinės organizacijos, jos ir nuveikia. Bet galėtų dar daugiau, jeigu jų veiklai būtų geresnės sąlygos.

Lietuvoje nėra aiškių skaičių, kiek tokių šalyje veikia dabar.

Juridinių asmenų registro duomenimis, pernai Lietuvoje registruota daugiau kaip  35 000 ne pelno siekiančių subjektų. Bet šis skaičius – ir su neveikiančiomis organizacijomis, ir su tomis, kurios teikia labdarą. Porą metų senesniais duomenimis, Lietuvoje aktyviai veikė apie 13 000 organizacijų ir beveik pusės jų biudžetas buvo iki 3 000 eurų per metus.

Patys nevyriausybininkai sako, kad gyvena tarsi uždarame rate: neturėdami pinigų negali pritraukti išmanančių ir aktyvių žmonių, kurie stiprintų bendradarbiavimą su valdžios institucijomis ir kartu darytų jų veiklą efektyvesnę.

Šiandien nevyriausybinės organizacijos sprendžia, ne kaip įtraukti į bendruomenių veiklą daugiau žmonių. Jos skaičiuoja žmones, kurių neteks po to, kai Seimas nustatė, kad įmokos „Sodrai“ turės būti mokamos nuo minimalios algos ir tada, jeigu darbuotojas dirba ne visą darbo dieną. Tokių nevyriausybinėse organizacijose apstu, nes samdyti žmones visai darbo dienai jos tiesiog neturi pinigų.

Ritos Miliūtės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.