Nuomonės

2018.01.06 16:21

M. Drunga. Ką galime išmokti iš Winstono Churchillio?

2018.01.06 16:21

Iš tėvo pusės lietuvių kilmės amerikiečių politologas, karo istorikas, daugelio knygų ir straipsnių autorius, Bostono universiteto profesorius emeritas, pulkininkas Andrew Bacevichus, laikantis save kataliku konservatoriumi ir pasisakantis prieš JAV kišimąsi į kitų šalių reikalus, svetainėje „American Conservative“ svarstė, ką galima išmokti iš W. Churchillio.

„Naujųjų metų išvakarėse, – rašo jis, – su žmona kine žiūrėjome „Tamsiausią valandą“. Tai naujas filmas apie Winstono Churchillo pirmąsias darbo savaites Britanijos ministro pirmininko poste 1940 m. gegužę. Kaip istorijos dramatizacija, šis kinas tikrai vertas bilieto kainos. Bet ką jis mums gali pasakyti šiandien?

W. Churchilliui kraustantis į Dauningo gatvės 10-ąjį numerį, nacistinės Vokietijos daliniai baigia užimti Prancūziją ir Hitleris artėja prie savo tikslo tapti visos Europos valdovu.

O naujasis Britanijos premjeras, jau seniai žinomas dėl savo beatodairiškumo ir nepatikimumo, pradeda eiti pareigas ryždamasis kovoti toliau, nors situacija atrodo beviltiška. Jo kolegų ministrų taryboje akimis, jau vien tai esą rodo W. Churchillo netinkamumą vadovauti Britanijai.

Užkulisiuose jie manevruoja jo atsikratyti ir ketina derėtis dėl būdo karą baigti. Net ir pats W. Churchillis valandėlei suabejoja. Tačiau palaikomas karaliaus ir kai kurių narsių londoniečių, sutiktų važiuojant metro, jis atgauna pusiausvyrą. Dramatiškoje kalboje W. Churchillis sutelkia Bendruomenių rūmus ir įgyja pranašumą prieš nuolaidžiautojus. Taigi Britanija kovos toliai ir, jei reikia, vienui viena.

Filmui pasibaigus kai kurie žiūrovai ėmė smarkiai ploti – gal ne tiek įvertindami filmą kaip meninį pasiekimą, kiek džiaugdamiesi, jog W. Churchillio politinis triumfas reiškė, kad bus išgelbėtas pats pasaulis.

Filmas „Tamsiausią valandą“ yra vėliausia versija pasakojimo, tapusio didžia mūsų laikų pasaulietine parabole. Niekur ji nėra branginama labiau  nei Jungtinėse Amerikos Valstijose, nors Amerika tebuvo tik tų įvykių, apie kuriuos filme kalbama, stebėtoja iš tolo, bet ne dalyvė.

Ši parabolė sudaro pagrindą herojiškajam W. Churchilliui, kurį rutiniškai aukština politikos ir mokslo žinovai amerikiečiai, kurio atkaklus atsisakymas sutikti su pralaimėjimu grindė kelius galutinei pergalei ir kuris ir šiandien įkūnija patvarų lyderystės modelį.

Aišku, kaip ir kitų Amerikos vaizduotę sužavėjusių didvyrių atveju, – ir čia prisimename Johną Kennedy ir Ronaldą Reaganą, – parabolė veikia geriausiai, kai už borto paliekami nepatogūs fakteliai.

W. Churchillio atveju čia priklauso, šalia daugybės beatodairiškumą bei  nepatikimumą rodančių požymių, jo požiūris į rases ir imperiją, kuris šiandien būtų laikomas, švelniai tariant, retrogradišku.

Karo klausimais iš W. Churchillio galvos trykšdavo labai daug idėjų, tačiau jo siūlomi konkretūs sprendimai dažnai būdavo abejotini. Tą gerai žinojo jo vyresnieji karininkai, kurie jam patarinėjo ir privalėjo vykdyti jo direktyvas.

O pergalė, kurią jis padėjo įgyvendinti, pasirodė pyriška. Taip, ji privedė prie nacių režimo sunaikinimo, bet kartu pagreitino ir Jungtinės Karalystės, kaip didžios galybės, smukimą. 

Tarsi iš anksto numatydami jų laukiančius ateities poslinkius, britai nubalsavo W. Churchillį išspirti iš valdžios, kai tik karas Europoje užsibaigė.

Bet vis dėlto, tas W. Churchillis, kuris savo tautiečius įkvėpė nepasiduoti ir ištverti, kai viskas atrodė prarasta, yra tas W. Churchillis, kuris įamžintas ir amerikiečių atminty – tas, prieš kurį nusilenkia ir JAV prezidentai.

Net ir toks istorijos dalykų neišmanantis prezidentas kaip Donaldas Trumpas supranta, kad jeigu Ovaliniame kabinete pastatysi W. Churchillio biustą, laimėsi daug politinių tašku. O jei biustą pašalinsi, kaip tai padarė B. Obama, prisidarysi bėdos“.

Taip rašo istorikas A. Bacevichus portale „American Conservative“. Tačiau, jo nuomone, savybės, kurių reikėjo per Antrąjį pasaulinį karą ir kurias parodė W. Churchillis, nėra tos, kurių reikia dabar.

„Šiandieninė pasaulio tvarka niekuo esmiškai nepanaši į tą, kuri buvo, kai W. Churchillis tapo Didžiosios Britanijos premjeru.

Hitleris buvo gryno blogio įsikūnijimas. Didžiulis W. Churchillis nuopelnas tas, kad jis buvo vienas iš pirmųjų, ižvelgusių Hitlerio keliamą grėsmę. Tačiau mūsų beribis „užsiciklinimas“ ties Hitleriu ir mūsų besaikis žavėjimasis W. Churchillis liudija suvargusią istorinę vaizduotę, kuri nelabai pasitarnauja šiandieninėms Jungtinėms Valstijoms.

Mūsų situacija šiandien panašesnė į tą, kuri egzistavo Europoje ne Antrajam pasauliniam karui prasidedant, bet dar anksčiau – 1914-ųjų vasarą. Tada trys sąlygos – (1) kintanti didžiųjų galybių konfiguracija ir (2) grupė mažesnių valstybių, linkusių į neatsakingumą, bei (3) ideologinė fermentacija – sudarė tiesioginę, betarpišką grėsmę globaliniam stabilumui.

Šiandien pirmąją sąlygą reprezentuoja kylanti Kinija, pagiežinga Rusija, ir per toli užsimojusios Jungtinės Amerikos Valstijos, antrąją – Šiaurės Korėja, Pakistanas, Izraelis, Saudo Arabija, Iranas, trečiąją – islamistinis džihadizmas.

Pavojų šiandien dar labiau didina du veiksniai, kurie 1914 m. net neegzistavo – tai branduoliniai ginklai ir klimato kaita.

Amerikiečiai turėtų gerbti W. Churchillį už tai, ką jis darė 1940-aisiais.  Bet gal atėjo laikas praplėsti mūsų parabolių atsargas. Galėtume pradėti Ovaliniame kabinete pastatydami arba Mahatmos Gandžio, arba Nelsono Mandelos, arbas popiežiaus Pranciškaus biustą“, – baigia savo straipsnį Amerikos paleokonservatorių žurnale „American Conservative“ karo istorikas ir politologas A. Bacevichus.

Mykolo Drungos spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.