Nuomonės

2018.01.05 08:23

R. Miliūtė. Pakalbėkim kelias minutes apie klausimus ir baimę

2018.01.05 08:23

Šiandieną žurnalistai už klausimus – duoną savo kasdieninę – gąsdinami teismais. Klausimus liepiama užduoti tiems, kam liepiama užduoti, o ne tiems, dėl kurių veiklos tie klausimai labiausiai kyla.

Jeigu sakytumėte, kad čia iš literatūros apie autoritarizmą, leiskite patikslinti. Čia iš gyvenimo. Iš Lietuvos. Ir kalbame apie didelę grupę žemės ūkio įmonių su dar daugiau žemės ir jos akcininką, Seime – politiką ir jo daugumos lyderį.

Dar leiskite patikslinti, kad čia daug nekalbėsiu apie kolegas žurnalistus ir prodiuserius, kurie turi verslą, žmonas valstybės tarnyboje ir draugus, kurie turi įtakos. Mano galva, painioti verslą su žurnalistika visada yra rizikinga, nes nepatenkintiems dėl kritikos tai leidžia kaltinti suinteresuotumu; žurnalistas turi įrodinėti, kad dėl veiklos versle netaps šališkas žurnalistikoje, o auditorijai tenka pačiai akyliau stebėti žurnalisto darbą ir žiūrėti, kiek visi tie kaltinimai pagrįsti.

Lygiai taip pat – tik jau padedama žurnalisto – auditorija turi vertinti kiekvieno politiko darbą. Žurnalisto čia reikia labiausiai todėl, kad tik jis gali visą dieną praleisti rinkdamas, analizuodamas informaciją ir lygindamas žodžius su darbais. Daugybę informacijos kiekvienas žurnalistas gauna iš savo klientų, kitaip auditorijos – skaitytojų, klausytojų, žiūrovų. Kartais žmonės kalba nebijodami paskelbti savo vardo ir pavardės, kartais prašo nenurodyti. Per tris dešimtis metų įvairiausiose redakcijose nesu tiek kartų, kiek per pastarąsias tris savaites, girdėjusi prašymo: „Aš jums viską papasakosiu, bet, prašau, neminėkit, kas esu ir kur gyvenu.“ Ir niekad per tris dešimtis metų dar taip dažnai nesu atsakiusi: „Labai gaila. Bet aš jus suprantu.“

Dramos yra skirtingos, bet istorijos panašios. Per tas tris savaites išgirdau arba perskaičiau kelias dešimtis istorijų ir teismų bylų: „Chemija kainavo daugiau, negu gavau už derlių.“ „Žemę atidaviau už skolas, delspinigiai buvo su 18 proc. palūkanomis.“ Vėliausias: „Ne, nefilmuokit, galiu pakenkti broliui, jis tebesibylinėja.“

Ir yra taip, kad kol vieni bijo viešai pasakoti, nes bijo, kad pakenks broliui, sūnui, tėvui, visus kitus lengviau bauginti, kaip ir sakyti, kad tos skaudžios istorijos apie praskolintus ūkius – sugalvotos, o ne nuskendusios patiklių ir išvaržytų žmonių ašarose. Ne, verslas nėra labdara, skolos jame net ir nusipirkus prastos sėklos ir derliui neužderėjus šiaip sau nenurašomos, bet dedantis žmonių grąžintoju prie žemės ir dar žemės gelbėtoju, tie 18 proc. palūkanų yra smarkokai per nepadoru, kur bebūtum – versle ar jam padedančioje politikoje.

Tačiau kai kiekvienas hektaras nei alsuoja kokia nors ten duona, nei dvelkia ašarų lietumi, o atsiduoda konkrečia europinės subsidijos suma, kas yra tas padorumas ir kam kitam reikalinga ta politika. Ir kam reikalingi tie nereikalingi klausimai, kai visada gali pasiųsti į juos atsakyti ką nors iš pavaldinių.

Ritos Miliūtės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.