Vėlai sekmadienio vakarą paaiškėjo, kad keturios Vokietijos partijos – žalieji, laisvieji demokratai arba liberalai (FDP) ir dvi įsakmiai krikščioniškos partijos, jau seniai susiblokavusios į krikščionių demokratų sąjungą (CDU), – nepajėgė susitarti dėl vyriausybinės koalicijos.
Kaip rašė Vienos dienraštis „Standard“, „per daug jau akivaizdūs buvo juos skiriantys idėjų ir asmenybių grioviai. Derybų žlugimas ypač Vokietijos kanclerei reiškia sunkų pralaimėjimą.
Jis aiškiai rodo, kad ji nebeturi jėgos ir autoriteto Vokietijoje sudaryti vyriausybę. Ką vilkdama šią žlugimo naštą Angela Merkel darys toliau, kol kas neaišku“, – rašė Austrijos sostinės dienraštis pirmadienį.
Šveicarijos didžiausio miesto laikraščio „Neue Zürcher“ žodžiais, koalicijos žlugimas lygus žemės drebėjimui, „Vokietijai nebeliko iš ko sulipdyti daugumos vyriausybės. Taip niekada dar nėra buvę.
Vis dėlto, – o tai antroji šio žlugimo pusė, – Vokietija pakankamai stipri ir stabili ekonominiu, socialiniu ir instituciniu požiūriu, kad gali sau leisti net ir ilgesnę politinio netikrumo, tyrinėjimo, eksperimentavimo fazę.
Jeigu nepavykęs vyriausybės suformavimas tikrai būtų šalį įstūmęs į krizę, tai partijų vadovai būtų susiėmę ir neleidę tam įvykti. O dabar nėra priežasties panikuoti.
Vokietija, kaip ir jos ekonomika bei reformų besitikinti Europos Sąjunga, turi laiko ilgesnėms kelio iš šios situacijos paieškoms. Reikia tik kliautis pagrindiniu Vokietijos įstatymu“, – ramino Ciuricho dienraštis.
Tačiau Paryžiaus verslo laikraštis „Echos“ padėtį vertino visiškai kitaip. „Valdančiosios koalicijos sukūrimo nesėkmė grasina jau ir taip nuo rugsėjo 24 d. vykusių Vokietijos rinkimų suparalyžiuotą Europą įstumti į niekada neregėtą krizę.
Juk per praėjusius kelerius metus Europos Sąjungai toną duodavo A. Merkel. Čia ji pelnėsi iš savo šalies ūkio sėkmės ir sau lygių politinių figūrų stygiaus. Dabar pirmoje eilėje vėl atsidūrė Emmanuelis Macronas, kuris Europai siekia duoti naujo postūmio.
Vis dėlto panašu, kad jis neturės labai reikalingo partnerio savo projektams įgyvendinti. Tad Europos laukia mėnesių mėnesiai netikrumo“, – būgštavo Prancūzijos sostinės dienraštis.
Bukarešto laikraštis „Evenimentul Zilei“, kaip ir daugelis kitų, nurodė, jog žlugus deryboms dėl koalicijos, liko tik dvi galimybės – „sukurti mažumos vyriausybę arba skelbti naujus rinkimus. Bet tada prarandama tolesni mėnesiai, kurių reikia būtinai naujai pradžiai Europoje“, – rašė Rumunijos sostinės laikraštis.
Tai buvo balsai iš pirmadienio laikraščių, o antradienį Roitlingeno „General-Anzeigeris“ galbūt vaizdingiausiai iš visų nurodė, jog „per keturias savaites trukusių derybų dėl minimalaus kompromiso koalicijos link neišryškėjo nė vienas įtikinamas politinis projektas.
Užvis labiausiai trūko galimų partnerių vyriausybėje savitarpio pasitikėjimo. Čia iki paskutinės minutės buvo ginčijamasi, deramasi, atakuojama dėl kiekvienos detalės, dėl kiekvienos anglių degyklos, dėl kiekvieno pabėgėlio. Tai prastas išeities taškas vyriausybei, kuri turėtų vesti Vokietiją per neramius laikus“, – rašė Švabijos regioninis laikraštis.
Kitame Vokietijos gale, Frankfurte prie Oderio, išeinantis dienraštis „Märkische Oderzeitung“ irgi apgailestavo, kad „derybose nei duotas proveržio signalas svarbioms vidaus politikos temoms, nei atverta perspektyva visos Europos politikai.
Greičiau pasirodė, kad būta daug daugiau nesutarimų nei tik keliais esminiais klausimais. Derybos žlugo dėl visų keturių jose dalyvavusių partijų nesugebėjimo rasti konsensusą. Tad nauji rinkimai dabar yra vienintelis teisingas sprendimas.
Naujiems rinkimams žūtbūt užkirsti kelią vien iš baimės, kad iš jų sustiprėjusi išeis partija „Alternatyva Vokietijai“, būtų labai blogai. Tada nuskambėtų mirtina žinia, jog Vokietiją reikia saugoti nuo rinkėjų“, – rašė regioninis rytų Vokietijos laikraštis.
Pasak Darmštato dienraščio „Darmstädter Echo“, „nepajudinama ekonomikos galybė ir toks patikimas stabilumo inkaras Vokietija vienu ypu atsiduria didžiausioje pokario laikų politinėje krizėje. O sustojus Berlynui ratai nustojo suktis ir Briuselyje bei Paryžiuje“, – apgailestavo pietvakarių Vokietijos regioninis laikraštis.
Su tuo visiškai nesutiko nacionalinis Pietų Vokietijos dienraštis „Süddeutsche“: „vokiškos krizės čia dar jokiu būdu nėra“, – tarė jis ir prognozavo, „kad ne per ilgiausiai trukus bus ir vyriausybė, o palyginus su Austrija, Vokietija nei pasuks į dešinę, nei patirs panašius svyravimus kaip Italija ar Prancūzija, kur „judėjimai“ pakeičia partijas.
O visų pirmiausia reiktų visiems geriau suprasti, jog šalies centrinė vyriausybė nėra tik tam, kad patenkintų partijų interesus“, – rašė Miunchene leidžiamas laikraštis.
Taigi vieni laikraščiai kalba apie Vokietiją ištikusią didelę krizę, kiti tos krizės neįžiūri, o mato tik politinį išbandymą, kurį šalis, jų nuomone, išlaikys.
Nesutariama ir dėl derybų žlugimo didžiausių kaltininkų. Anot bavarų dienraščio „Augsburger Allgemeine“, tai liberalai, nes „laisvųjų demokratų partija iš paankstintų rinkimų, kuriuos jie provokuoja, tikisi visų pirma vieno: daugiau balsų, taigi daugiau galios.
Pažymėtina, jog liberalai kaip tik tada nutraukė derybas, kai jie pajuto pavojų, jog jiems teks įeiti į vyriausybę, tai yra, kai krikščionys socialai (CSU) su žaliaisiais sukirto rankomis“, – rašė Augsburgo laikraštis.
Šiai nuomonei dėl liberalų kaltės pritarė ir Frankfurto kairiosios minties dienraštis „Rundschau“. Anot jo, „liberalai (FDP) yra ir lieka klientus aptarnaujanti partija, kuria negalima pasitikėti rūpinantis bendraisiais visuomenės reikalais“.
Visai kitaip liberalus įvertino Berlyne leidžiamas nacionalinis dienraštis „Welt“. Jo nuomone, jų partija „daro tai, ką sako darysianti, ji vykdo savo programą, ir vieningai ir nepaperkamai jos laikosi. Tai nauja partija“.
Vis dėlto, ką daryti, kad Vokietija įsigytų vyriausybę?
Kai kurie Vokietijos laikraščiai (pvz., Oldenburgo „Nordwest-Zeitungas“) pasisako už naujus rinkimus, o kiti (pvz., Drezdeno „Sächsische Zeitungas“) už mažumos vyriausybę.
