Jei dar kas nors nežinojo, kas yra alkas.lt ir Audrys Antanaitis, tai keli pastarojo interviu „meinstryminei“ žiniasklaidai nebepaliko jokių paslapčių. Dievo ir etikos standartų suvaržyta šio žmogaus siela akivaizdžiai nulemia ir atitinkamą jo požiūrį į lietuvių tautą ir lietuvių kalbą. Šiai kalbai esą visada grėsė pavojus, nes mes atsisakydavome kitus nutautinti. Šiandien „paleista“ lietuvių kalba apskritai atsidurtų neatsakingose rankose. Ir t. t., ir pan. Prie viso to dar grįšime.
Kol kas pastebėkime, kad A. Antanaičio nominacija Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininku vainikuoja Ramūno Karbauskio labai sėkmingai vykdomą lietuviškumo temos uzurpavimą. Lietuva ir lietuviškumas iš tikrųjų traukiasi iki „Naisių standarto“. Lietuvis yra blaivus ir dvasingas kaimo žmogus, švenčių progomis apsirengiantis Juozo Statkevičiaus pasiūtą tautinį kostiumą.
R. Karbauskis, žinoma, viso to nesukūrė. Tai pačios istorijos į krūvą sumestas balaganas, neturintis daug bendro nei su tikrąja Lietuva, nei su tikraisiais lietuviais. Tačiau tikroviškumas šiuo atveju yra antrareikšmis dalykas. R. Karbauskio pastangomis lietuviai pradeda tikėti, kad tai, ką demonstruoja serialas „Naisių vasara“, ir yra tikrasis lietuviškumas.
Kitaip tariant, apibrėžti lietuviškumą mūsų valstybėje ir visuomenėje ėmėsi žmonės, kuriuos dėl jų keistumo turėtum vadinti marginalais, bet negali, nes jie baigia įsitvirtinti visose svarbiausiose kultūrinių sprendimų priėmimo institucijose. Tai šiems netikriems marginalams pavyksta dėl dviejų priežasčių.
Visų pirma tie iš mūsų, kurie esame paprasti ir banalūs, nepasižymime egzotiškais įsitikinimais, netrykštame dvasingumu, nepuoselėjame sąmokslo teorijų ir kitaip į marginalų vaidmenį nepretenduojame, nustojome kalbėti apie lietuviškumą. Galbūt kažkada tai iš tikrųjų prasidėjo dėl susitapatinimo su Vakarais ir jų intelektualinėmis madomis. Ne taip svarbu, po Nepriklausomybės atkūrimo mes kurį laiką viešumoje rimtai nevystėme lietuviškumo temos – tai faktas.
Paskui įsisuko užburtas ratas. Kuo daugiau apie lietuviškumą kalbėjo karbauskiai ir antanaičiai, tuo atkakliau tylėjome mes. Niša buvo užimta, niekas nenorėjo būti palaikytas R. Karbauskiu, išskyrus patį R. Karbauskį.
Tuo tarpu – ir tai antroji priežastis, Lietuvos žmonėms lietuviškumo tema yra labai svarbi. Mūsų žmonės yra istorijos sunkiai kankinti ir bandyti. Jie iš tikrųjų bijo, kad visas jų pasaulis vieną dieną sugrius, kad jų gyvenimo būdui nuolat gresia mirtinas pavojus. Svarbu pabrėžti, kad ši baimė pagrįsta. Nerealūs yra A. Antanaičio vardijami pavojai lietuvių kalbai. Bet nuolatinė grėsmė, kad Lietuva gali būti sunaikinta, yra visiškai tikra.
Todėl užkirsti kelią marginalų balagano plitimui galime tik vienu būdu. Turime iš naujo visu rimtumu prabilti apie lietuviškumą. Turime kalbėti apie tai ne istoriškai ir ne sociologiškai, apskritai – ne moksliškai. Turime kalbėti apie tai taip nuoširdžiai, kad niekas negalėtų įtarti, jog intelektualinėmis įmantrybėmis dangstome savo tikrąsias mintis.
Kas yra lietuviška ir kas yra tikras lietuvis? Gali būti, kad visiškai atsakyti į šį klausimą įmanoma tik visu savo gyvenimu. Bet privalome pabandyti bent iš dalies į jį atsakyti paprastais ir konkrečiais žodžiais ir sakiniais.
Pradėti galėtume nuo to, kad tikras lietuvis yra laisvas žmogus. Jei be ironijos priimsime A. Antanaičio pasaulėžiūrą, pastebėsime, kad joje dominuoja ne laisvė, o suvaržymas. Manau, kad A. Antanaitis visiškai rimtai regi Dievą kaip kontrolierių, dėl kurio žmogus negali „išskleisti savo sielos“, taigi – būti visiškai laisvas.
Dėl to A. Antanaitis ir aplinkiniams siūlo kontrolę. Siūlo neatiduoti kalbos į neatsakingas rankas. Sako, kad verčiau nutautinti kitus negu patiems nutausti.
Tikram lietuviui A. Antanaičio Dievas yra svetimas. Turbūt neatsitiktinai tikram lietuviui artimesnis krikščionių Dievas, kuris pažadėjo ir siekia visus išlaisvinti. Tačiau šioje vietoje kalba tampa per daug abstrakti. Tikram lietuviui laisvė yra labai konkreti. Tai visų pirma jo asmeninė politinė laisvė.
Tikram lietuviui laisvė yra Lietuva, o Lietuva yra laisvė. Bet tuo šis komentaras baigiasi ir prasideda kitas, dar tik laukiantis, kada bus parašytas ir perskaitytas.
Bernardo Gailiaus komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
