Po vasaros atostogų labai papilnėjo Vilniaus gatvės. Į studijas sugrįžo studentai, atvyko pirmakursiai. O ir turistinis sezonas dar nepasibaigęs... Nereta sutikti užsienio svečių su miesto planeliu rankose. Ir patiems vilniečiams maga pamatyti, kaip per vasarą pagražėjo žiloji mūsų sostinė. O ką naujo sužinojome apie Vilniaus praeitį? Štai ant Gedimino kalno archeologai atkasė tautos didvyrių, 1863 m. sukilimo vadų Zigmanto Sierakauskio, Kosto Kalinausko ir kitų palaikus. Nepaprastai reikšmingas įvykis istorinei atminčiai gaivinti. Apskritai svarbu, kad pastaruoju metu apie Vilniaus praeitį daugiau ir įdomiau parašoma. Tik parankaus vadovo po Vilnių vis pasigendame; tokio telpančio į kišenę, bet vedančio nuo vieno įdomaus objekto link kito... Todėl verta prisiminti prieš 80 metų išleistą pirmąjį lietuvišką vadovą „Vilnius ir jo apylinkės“.
Pasak iš senovės ateinančio lotyniško posakio, knygos turi savo likimą – Habet sua fata libeli. Taip galima pasakyti ir apie šią knygelę, kurią parašė du Vilnijos krašto žmonės, Vytauto Didžiojo gimnazijos ir Stepono Batoro universiteto auklėtiniai Juozas Maceika (1904–1991) ir Adomas Juškevičius-Juškaitis (1905–1999).
Kaip žinia, pirmieji pažintiniai leidiniai apie mūsų Vilnių, jo istorinę urbanistinę raidą, architektūros paminklus buvo publikuoti lenkų, rusų ir vokiečių kalbomis. Juose apie lietuvių gyvenimą ir veiklą istorinėje Lietuvos sostinėje išvis nebuvo rašoma arba tik trumpai užsimenama. O juk Vilniuje paskelbtas Lietuvos valstybės nepriklausomybės aktas! Tad būtinybė lietuviams gimtąja kalba parengti leidinį apie Vilnių buvo akivaizdi. Neabejotinai tokį leidinį mielai į rankas paimtų ne tik vilnietis, bet ir apskritai kiekvienas lietuvis. Iniciatyvos ėmėsi tuometinis Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto (vėliau pavadinto Vilniaus lietuvių tautiniu komitetu) pirmininkas Konstantinas Stašys (1880–1942), pravardžiuojamas „lietuvių karaliumi“ ar net „lietuviška meška“. Jis prikalbino šio darbo imtis pasižymėjusį gidą Juozą Maceiką ir istorijos mokytoją Adomą Juškevičių; atvėrė jiems savo asmeninės bibliotekos lentynas. Išleisti vadovą sutiko Lietuvių mokslo draugija, turinti ir vadovėlių, ir istorinių veikalų leidybos patirtį.
Rengdami tokį svarbų leidinį, autoriai žinių apie lietuvių gyvenimą bei jų veiklą ėmė iš archyvinių dokumentų bei gyvųjų veikėjų atsiminimų. Pavyko surinkti ir pateikti labai vertingą medžiagą apie Vilniuje veikusias draugijas. Tačiau vadovas „Vilnius ir jo apylinkės“ nėra istorinė studija, jis skirtas plačiam skaitytojų ratui. Tad knygelėje aprašyta miesto geografinė padėtis, trumpai apžvelgta jo istorinė raida, suminėti įdomesni pastatai žymesnėse gatvėse, apibūdinti priemiesčiai ir apylinkės, bažnyčios, cerkvės, kitų tikybų maldos namai, kapinės. Gale įdėta objektų pavadinimų rodyklė; knygelėje nemažai iliustruojančių nuotraukų. Prieduose – įstaigų adresynas bei miesto planelis. Įdomu, kad tekste minimi ir kitų tautybių vilniečiai, daug nusipelnę savo tautai ir Vilniaus kraštui. Rengiant leidinį spaudai, autoriams talkino baltarusių kunigas Vladislavas Taločka.
Deja, vadovas buvo rengiamas tuo metu, kai itin paaštrėjo lenkų administracijos priešiškumas lietuviškai veiklai, buvo uždarinėjamos svarbesnės Vilniaus lietuvių švietimo ir kultūros įstaigos. Tiražas atspausdintas 1937 m. birželyje; tačiau cenzūros buvo įsakyta nedelsiant leidinį konfiskuoti. Atvykę į spaustuvę policininkai sukrovė knygeles į sunkvežimį ir išvežė į makulatūrą. Keletas egzempliorių palikta teismui, – mat autoriai buvo apkaltinti tuo, kad knygelėje sulietuvino lenkiškus vietovardžius. O baisiausia, nurodė karinius objektus – tiltus. O ir apskritai šis leidinys raginąs atplėšti Vilnių nuo Lenkijos. Teisme nesunku buvo šiuos absurdiškus kaltinimus paneigti, byla buvo nutraukta dėl įkalčių stokos. Tuomet Lietuvių mokslo draugijos valdyba pareikalavo grąžinti konfiskuotą tiražą. Tačiau jis jau buvo sunaikintas; autoriams pavyko išgelbėti tik apie 30 egzempliorių; niekas neatlygino ir piniginių nuostolių.
Lietuvai atgavus Vilnių, tokio leidinio dar labiau prireikė. Juk į sostinę kėlėsi valstybės tarnautojai, jų šeimos. Pakartotinai knygelę 1940 m. gegužę išleido „Spaudos fondas“ Kaune. Laidų skirtumai nedideli: naujoje informacinė dalis iškelta į pradžią, neliko skyrelio apie draugijas, o tarp gatvių pavadinimų yra jau ir pervardintų. 1991 m. leidykla „Mintis“ visiems Vilniaus mylėtojams pateikė malonią staigmeną – sunaikinto tiražo knygelės „Vilnius ir jo apylinkės“ fotografuotinį leidimą, įrištą į kietus viršelius.
Ir keletas žodžių apie vadovo autorius. Vilniaus miesto istoriją ir kultūros paveldą J. Maceika nuosekliai tyrinėjo visą gyvenimą. Darbuodamasis Dailės muziejuje, rinkdamas medžiagą respublikos ir Baltarusijos archyvuose, istorikas parengė svarių mokslinių studijų bei istoriografinių apžvalgų, pravarčių ir ateinančiai tyrinėtojų kartai. Ypač vertingi jo darbai apie Arkikatedrą, tuomet paverstą Paveikslų galerija, ir rotušę; jie yra likę rankraščiuose, saugomuose muziejaus archyve. Žinia, galimybės skelbti tokią medžiagą sovietmečiu buvo labai ribotos, – istoriniuose skaitiniuose valdžia vis įžvelgdavo nacionalizmo grėsmes. Štai todėl 1960 m. J. Maceikos kartu su Pranu Gudynu parašytame „Vadove po Vilnių“ teko nemažai vietos skirti tariamoms revoliucinėms kovoms ir pokario statyboms. O miesto planą turėjo įdėti labai schematišką, nes bet kokie žemėlapiai tais laikais – karinė paslaptis. Beje, pagrindinė medžiaga vadove išdėstyta maršrutiniu principu, lygiai kaip ir A. H. Kirkoro knygoje, kurios lietuviškam 1991 m. leidimui J. Maceika parašė pratarmę. Istoriko paminklas savo gimtinei – kraštotyrinė monografija „Lazūnai", išleista etnologų rūpesčiu jau po autoriaus mirties. Didelę J. Maceikos rankraštinio palikimo dalį sudaro ir lietuvių švietimo bei kultūrinės veiklos Vilnijoje tyrinėjimų medžiaga. Labai įspūdingos būdavusios istoriko vedamos ekskursijos po Vilnių ir Vilnijos kraštą; tiesiog laimė tiems, kurie turėjo galimybę jose dalyvauti. Net ir juodžiausiais sovietinės ideologinės priespaudos metais J. Maceika gebėdavo rasti būdų išsakyti istorinę tiesą nesukeliant funkcionierių reakcijos. Matyt, tam įtakos turėjo ir jo rami bei solidi laikysena...
Jo bendraautoris Adomo Juškevičiaus-Juškaičio gyvenimas susijęs su mokykla. Kad istorija – ideologinis ginklas, iškalbingai byloja tokie jo biografijos faktai: lenkų valdžios 1935 m. buvo pašalintas iš mokytojo, o sovietų 1948 m. – iš Pedagoginio instituto dėstytojo pareigų. Tada savo žiniomis, didaktine patirtimi A. Juškaitis ilgai džiugino Klaipėdos moksleivius.
Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
