Prieš maždaug 50 metų erchercogas Otto von Habsburgas, paskutinysis pretendentas į Austrijos ir Vengrijos sostus, įspėjo, kad vien ekonominis bendradarbiavimas Europos žmonių nepatenkins ir kad Europos susivienijimas nebus sėkmingas, jeigu jo negaivins aukštesnis principas.
Prieš maždaug 50 metų erchercogas Otto von Habsburgas, paskutinysis pretendentas į Austrijos ir Vengrijos sostus, įspėjo, kad vien ekonominis bendradarbiavimas Europos žmonių nepatenkins ir kad Europos susivienijimas nebus sėkmingas, jeigu jo negaivins aukštesnis principas.
Taip dienraštyje „New York Times“ rašo Ištvanas Deakas, vengrų kilmės istorikas, Niujorko Kolumbijos universiteto profesorius emeritas. Bet ką gi O. von Habsburgas tokiu pasakymu turėjo omenyje?
Ogi tai, jog „tik kažkas mistiško, kaip Šventosios Romos imperija, galėtų žmonėms duoti vilties, suteikti tarsi religinio atsinaujinimo pojūtį ir užkirsti kelią pragaištingoms siaurų vietos interesų, šovinizmo, ksenofobijos ir rasizmo apraiškoms.“
„Šiandienos Europos krizė, – tęsia Ištvanas Deakas, – iš tiesų rodo, kad didelių politinių institucijų negalima sukurti vien tik racionaliu pagrindu ar per Briuselio biurokratiją, jai žengiant žingsnelis po žingsnelio“.
Anot istoriko, „tikroji Europos Sąjungos paskirtis yra atnešti taiką, gerovę ir lygybę tarp skirtingų regionų ir grupių. Taika iš tiesų įsigalėjo didesnėje žemyno dalyje, tačiau pastaraisiais keliais metais, gerovei atsidūrus pavojuje, besitęsianti regioninė nelygybė pasidarė dar akivaizdesnė, o savo bjaurią galvą iškišo ir radikalusis nacionalizmas.
Istorinės imperijos kėlė idealus, pvz., visuotinę krikščionių vienybę arba Sovietų Sąjungos marksistines leninistines dogmas. Šiais idealais žmonės galėjo tikėti, nepaisant koks ydingas būtų buvęs valdovas ir kokios korumpuotos būtų buvusios imperijos institucijos. Kol žmonės tiki jos principais, tol sistema turi galimybių ne tik gyvuoti, bet ir išgyventi.
Šiandien Europoje yra idealistinių institucijų, kaip antai „Erasmus“ programa studentų mainams, Europos universiteto institutas Florencijoje, Jeano Monnet programa mokslininkams ir Leonardo da Vinci programa profesiniam švietimui. Bet jų aiškiai neužtenka, kad būtų įveikti regioniniai nesutarimai, ryškūs skirtumai tarp šiaurės ir pietų ir bendras abejingumas Europos projektui“.
Tada I. Deakas aiškina, kaip žlugus Romos imperijai ir Europoje įsiliepsnojus vidaus karams, „vilčių kėlė du veiksniai, žadėję atkurti romietišką taiką. Vienas jų – Romos katalikų Bažnyčia su savo lotyniškuoju ritualu. Antras buvo frankų karalius Karolis Didysis, karūnavęsis imperatoriumi 800-aisiais.
Jo imperija apėmė didesnę dalį to, kas šiandien vadinama Europos Sąjunga. Karolis Didysis neturėjo tautybės, tik valdant jo vaikaičiams atsirado pirmieji oficialūs skirtumai tarp kalbančiųjų vokiškai, prancūziškai ir lotyniškai.
Naująjį krikščionių vienybės bandymą, pramintą Šventosios Romos imperija, ženklino vienu ir tuo pačiu metu ir partnerystė, ir varžybos su popiežiaus institucija. To dėka du didžiausieji Europos valdovai ir vienas su kitu kovojo, ir vienas kitą palaikė.
Briuselio politikai galėtų kai ko išmokti iš Henriko IV, popiežiaus ekskomunikuoto vokiečių karaliaus ir vėliau imperatoriaus. 1077 metais jis stovėjo po Kanosos vartais basas, išalkęs, nuogas tris paras, prašydamas popiežiaus Grigaliaus VII atleidimo.
O šiandien kur yra tie stiprūs šventikai ir karaliai, kurių kruvini susidūrimai ir dvasiniai iššūkiai sukūrė Europos konstitucinės praktikos pagrindus ir kurių „išsidirbinėjimai“ privertė europiečius sielotis viešaisiais reikalais?“
Taip klausia istorikas ir apgailestauja dėl „bendros lotyniškosios Europos kultūros suirimo“, privedusio ir prie „pasaulietinio kultūrinio nacionalizmo“, ir prie „baisių brolžudiškų karų“, ir prie „vėlesnių imperijų, kaip antai Napoleono, Vilhelmų Vokietijos ir caristinės Rusijos, kurios daugiausia tarnavo dinastiniams ar nacionaliniams interesams“.
Toliau I. Deakas rašo, jog „1900-aisiais buvo likusios tik dvi tikrai daugiatautės imperijos. Viena buvo Osmanų imperija, kurioje turkiškasis nacionalizmas ir netgi rasizmas buvo bebaigiąs pakeisti jos tradicinę religinę toleranciją. Antroji imperija buvo Austrijos ir Vengrijos, kurioje sugyveno 11 didelių tautinių grupių ir kuri buvo stačiai rojus palyginus su tuo, kuo ji pavirto vėliau. Jos kariuomenė turėjo 11 oficialių kalbų, ir karininkai privalėjo sugebėti į vyrus kreiptis bent keturiomis iš jų.
Tai nebuvo labai veiksminga, tačiau laidavo išskirtiną lojalumą ir greitą ekonominę bei kultūrinę pažangą erdvėje nuo Šveicarijos pasienio iki vakarinės Ukrainos. Per Pirmąjį pasaulinį karą Austrija ir Vengrija į mūšio lauką siuntė 8 mln. kareivių, kuriems įsakinėjo, be kitų, ir 25 tūkst. atsargos karininkų žydų. Po 30 metų imperiją pakeitusios tautinės valstybės pasiuntė daugumą tų dar gyvų žydų karininkų į dujų kameras.
Bėda ta, kad Europos Sąjunga nūdien egzistuoja daugiausia savo elitų naudai – politikams, verslininkams, profesionalams, akademikams, geriausiems studentams, kuriems lengva kirsti sienas ir keliauti. Tai dar nėra Europa didžiulei žmonių daugumai, kuriems sunku susišnekėti keliomis kalbomis ir sudėtinga užsienyje rasti darbo.
Europiečiai turi apsispręsti: užtenka jiems bendros rinkos ir valiutos ar nori jie turėti ir bendrų politinių, teisinių bei kultūrinių institucijų?“ – klausia I. Deakas. Nuo savęs pridursime, kad tokių bendrų institucijų Europa jau turi, tik jų, matyt, nėra pakankamai, istoriko nuomone, nes jie nesudaro bendros valstybės.
Todėl jis ir sako, kad „europiečiams reikia didelio Europos muziejaus ir didelių parodų rūmų, reikia daug daugiau paneuropietiškų muzikos ir filmo festivalių ir europietiškumo propagavimo populiariojoje kultūroje tam, kad būtų įveiktas cinizmas Europos projekto atžvilgiu.
Tada galbūt europiečiai supras, kad nepaisant visų savo bėdų jie vis tiek yra tarp labiausiai pasiturinčių ir privilegijuotų pasaulio žmonių. Ir galbūt jie netgi nutars, kad poros išgali susilaukti ir išauginti keletą vaikų.
Nauja imperinė konstrukcija, apimanti visas tautas, religijas ir netotalitarines ideologijas, būtų gal vienintelė alternatyva genčių santvarkos su visomis tragiškomis to pasekmėmis atgijimui.
O vadovų šventas uždavinys būtų pasistengti, kad ir plačioji visuomenė čia įžvelgtų aukštą, beveik religinį tikslą – naują europietišką tikėjimą, nepriklausantį jokiai bažnyčiai“, – baigia straipsnį „New York Times“ vengras istorikas I. Deakas, Niujorko Kolumbijos universiteto profesorius emeritas, knygų „Anapus nacionalizmo“ ir „Esė apie Hitlerio Europą“ autorius.
Apžvalga skambėjo per Lietuvos radiją.
