Jauna kirpėja Greta klausia pažįstamos, dirbančios aukštojoje mokykloje, į kokią specialybę šįmet daugiausiai priimta studentų. Į verslo vadybos ir administravimo programą, sako ši.
Oh, atsidūsta jaunoji profesionalė, kiek daug jaunų žmonių vis dar nežino, ką nori veikti gyvenime.
Gretai paprasta – nuo ankstyvos paauglystės jai buvo aišku, kad ji kirps, dažys, formuos. Žinia, teko paformuoti tėvelių nuomonę, nes su tokiu atestatu, sakė jie, derėtų mokytis teisės ar ekonomikos. Tačiau Greta neturėjo nė menkiausių abejonių: praktiką ji pradėjo kirpdama lėles, vėliau – draugus ir gimines. Dabar, po trijų studijų metų ir daugybės praktikos valandų, jaunoji kirpėja neprastame Vilniaus salone jau turi stabilų lojalių klientų ratą.
Tai – išimties istorijos. Dažniau girdima „Man 40 metų, o aš vis dar nežinau, kuo noriu būti užaugęs“. Bet čia kita tema.
Šįkart tema – kodėl tiek daug prastų vadybininkų aplink, jei laiko ir lėšų jiems parengti skiriama daugiau nei pakankamai?
Kodėl taip dažnai mums vadovauja, o ir paslaugas teikia nevykę vadybininkai?
Sakote, pagal savo žmogiškąją prigimtį mes esam nelabai tikę daugeliui dalykų? Ko gero.
Tačiau gebėjimai išugdomi.
Tarkim, sportas. Profesionalūs atletai pradeda sportuoti jauni. Daugybė treniruočių valandų, ir rezultatai matomi. Krepšininkai metai iš metų žaidžia tą patį žaidimą, ir tą daro vis geriau ir geriau.
Arba muzika. Pirma diena prie pianino kardinaliai skiriasi nuo grojimo po ketverių kasdienio darbo metų.
Su vadyba visiškai kitaip nei su sportu ar muzika.
Dažniausiai vadybininkais tampama vieną dieną – geras inžinierius ar mokytojas paskiriamas vadovauti skyriui ar mokyklai. Didžiąją savo karjeros dalį užsiiminėję kita veikla, jie staiga tarsi pasodinami prie visai neįvaldyto instrumento, tarkim, pianino, neabejojant, jog išgirsime malonią melodiją.
Taip, žmogus nekart yra girdėjęs muziką, gal net turi mėgstamus atlikėjus, bet grojimas – tai jau kas kita.
Stebėjimas nepakeičia realios patirties. Nebent pamatei ir įsisąmoninai, kaip jokiomis aplinkybėmis nedera elgtis.
Paskirtasis vadybininkas be repeticijų ir treniruočių sviedžiamas į sceną ir bando susigaudyti daugybėje dalykų, kurių net neįtarė esant. Ir klysta. Daug kartų kasdien.
Dažniausios apmaudžių klaidų priežastys yra išankstinės prielaidos, sako geri vadybininkai.
Klaidinga numanyti, ką žmonės žino ar turėtų žinoti. Klaidinga galvoti, kad juos lengva nuspėti. Viena kita situacija sumodeliuojama. Tačiau nenuspėjamos gali būti tavo paties reakcijos, kurias sukelia klientų ar bendradarbių nepasitenkinimas.
Vienintelis būdas eliminuoti tuos nemalonius siurprizus – būti tai patyrus anksčiau ir tobulinti empatijos jausmą. Ir nei knygos, nei paskaitos čia padės. Tik patirtis.
Kita pavojinga prielaida – kad komandos nariai informaciją suvoks taip pat, kaip tu. Dažniausiai ne. Žodžiai filtruojami per ankstesnes patirtis, o mūsų patirtys skirtingos. Todėl tie patys žodžiai žmonėms turi skirtingas reikšmes.
Prielaida, jog vadyba yra pagrindinis būdas karjerai daryti, yra tikra bėda.
Esi sėkmingas, jei dirbi direktoriumi ar skyriaus vadovu. Tik konditeris, laborantas, žurnalistas? Na, ką padarysi – tokią nuomonę formuoja korporacijos, įmonės, organizacijos. Daugelis vadybininkų ir stengdamiesi netampa geresni. Vadyba, įsivaizduota kaip progresas jų profesiniame kelyje tampa nusivylimu ir regresija. Jie netinkami tokiam darbui.
Dauguma beviltiškų vadybininkų net nesuvokia savo prastumo. Jų nedrasko menka savivertė.
Tik aplinkiniai kenčia.
Ar verta būti pakantesniems prastiems vadybininkams? Jokiu būdu. Prastieji diskredituoja geruosius.
Palikite mums geruosius. Tegu tie kiti atranda, ką nori veikti gyvenime.
Raimondos Agnės Medeišienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
