Pakalbėkime apie pozityvius dalykus. Objektyviai, be ironijos ir be patriotiško patoso – apie dalykus, kurie džiugina ir teikia vilčių Lietuvoje.
Džiaugiuosi Lietuvos bibliotekomis. Jų fondai atnaujinami, jų aplinka įkvepianti, jos prieinamos visiems pageidaujantiems. Ilgas, gan nuoseklus investavimas į patalpas ir bandymai, ką gali pasišventę jų darbuotojai pasiteisino – bibiotekos tapo kultūriniais centrais ir centriukais.
Džiaugiuosi prasidėjusia aukštojo mokslo pertvarka. Nesu naivi ir žinau, kad pagal geriausias vietines tradicijas ji truks ilgai be jokios sėkmės garantijos. Bus perlenkimų, nesusipratimų ir nesusikalbėjimų. Neišvengiama nesmagioji pusė – nemažai administratorių, dėstytojų, lektorių, docentų ir gal net profesorių neteks darbų. Dar nesmagesnė, kad darbo krūviai sumažės nebūtinai tiems, kurie yra labiausiai atsitiktiniai šioje industrijoje. Bet pagaliau kažkas vyksta.
Smagu, kad mažėja iškreipta tradicija visiems universitetuose baigti ir bakalauro, ir magistro studijas. Mažėja nelogiška tradicija visus studijų ciklus įveikti iškart po vidurinės. Vis dažniau į studijų suolą sugrįžta žmonės, pabuvę darbo rinkoje ir aiškiau žinantys, ko nori. Jie praturtina paskaitas ir ypač – seminarus bei diskusijas.
Pamenate ženklų jaunų žmonių pilietiškumo proveržį paskutiniuosiuose rinkimuose į Seimą? Jiems jau nebe tas pats, kas ir kaip vyksta mūsų politinėje padangėje. Tas teikia vilčių.
Dar vienas pilietiškumo pokyčio rodiklis – visą sezoną šlovingai išgyvavusi Andriaus Tapino laida „Laikykitės ten“. Pažiūrėjus laidą kaskart su nuostaba ir pagarba išlaukiu, kol prabėgs titrai su išvardytais laidos rėmėjais dėl dviejų dalykų: dėl laidos kūrėjų požiūrio ir nemažėjančio kritinės minties palaikančiųjų skaičiaus. Laidos kūrėjai gerbia kiekvieną, parėmusį laidos kūrimą savomis lėšomis, nesvarbu, kokiu vardu ar raidžių kombinacija jie pasivadinę; neskirstomi jie ir pagal skirtą pinigų sumą – tokia pagarba nauja mūsų medijų pasaulyje. Antra – kaskart pozityviai stebina, koks įspūdingas būrys žiūrovų palaiko šitą iniciatyvą. Tas teikia vilčių.
Džiugina žmonės po studijų, studijų ir darbų, ar tiesiog darbų užsieniuose sugrįžtantys į Lietuvą. Žinau, kaip jiems čia nelengva. Žinau, kad didesnis jų procentas neilgai džiaugiasi tokiu sprendimu, ir dalis jų vėl išvyksta. Tačiau jie atneša svarbų pozityvą – jų nebetenkina lietuvių darbdavių siūlomos darbo sąlygos ir požiūris į darbuotoją, atlygis, jų netenkina, kaip reikalai čia tvarkomi, jų nebetenkina tas, kas čia esantiems yra savaime suprantama. Lėtai, bet jie keičia mūsų kasdienybę.
Teikia vilčių naujos kartos žmonės – ir tą sakydama turiu minty ne vien tik amžių – pradedantys bei kuriantys verslus laikosi etinių vertybių. Jie renkasi tiekėjus, jie renkasi partnerius. Jie vertina samdomus darbuotojus ne kaip statistinį vienetą, kuriam dar ir minimumą reikia mokėti. Jie suskuria savo klientų-bendraminčių ratą. Lėtai, bet jų daugėja.
Pagaliau išsineriame iš ašaringų valstybinių švenčių šventimo. Prisiminkime kad ir liepos 6-ąją, Valstybės dieną, kai lygiai 21 val. Lietuvos himnas pirmą kartą skambėjo nuo šimto mūsų šalies piliakalnių, garsindamas artėjantį atkurtos Lietuvos šimtmetį. Iškilmingam lietuvius visame pasaulyje sujungiančiam reginiui ir renginiui buvo profesionaliai pasirengta – maksimaliai šiuolaikiška LRT transliacija, daugybė garbių vokalistų, muzikantų, kultūros žmonių, prisijungusių prie šventės sukūrimo. Išdidu!
1253 metų liepos 6-ąją Lietuvos karaliumi buvo karūnuotas Mindaugas. Karūnavimas užbaigė valstybės susikūrimą, Lietuvą pripažino to meto pasaulis. Po 764 metų lietuvių kalba skamba pasaulyje. Šalis yra politiniame ir geografiniame pasaulio žemėlapyje, šalyje stebuklingu būdu gimsta talentingų žmonių, joje vyksta pozityvūs judesiai. Ir mes turime galimybę būti tų judesių dalimi.
Raimondos Agnės Medeišienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
