Vasaros malonumas – lėtas tempas ir laisvo formato veiklos. Skaityti ką nori po kiek nori kartų kokiu norisi tempu. Perversti kelias anksčiau skaitytas knygas. Gali būti, kad jos užkabins naujai. Tarkim, Malcolmo Gladwello tekstas „Mirksnis. Gebėjimas mąstyti nemąstant“ (Vilnius, Eugrimas, 2008)
Knyga, kurios dydis tinkamas rankinei, o ir stilius malonus – kaip pokalbis su įdomiu pašnekovu.
Autorius išsikelia sau tris užduotis:
- Priversti patikėti paprastu faktu, jog skubūs sprendimai nėra prastesni nei apgalvotai priimtieji
- Padėti susivokti, kada turėtume pasitikėti nuojauta, kada – pagalvoti dar kartą
- Įtikinti, kad galima išmokti kontroliuoti savo skubius sprendimus ir pirminius įspūdžius
Mano subjektyvia nuomone, trečioji užduotis gal ir nebuvo pakankamai įgyvendinta, tačiau dvi pirmosios – su kaupu.
Patikėti, kad greiti sprendimai ne prastesni nei ilgai apsvarstytieji, sakyčiau, labai aktualu mūsų rūpintojėliškai tradicijai. Mes įpratinti 9 kartus atmatuoti ir tą dešimtąjį kartą net nebekirpti, nes per ilgus matavimus praeina ūpas.
Mūsų tautosaka moko: „Skubų darbą velnias renka“, „Kas skubina, dirba du sykius“, „Skubumas tinka tik blusoms gaudyti“. Mes klausinėjame aplinkinių nuomonės, ką jie darytų būdami mūsų vietoje, nors jie nei yra, nei kada tokioje vietoje bus; gydytojai dažnai skiria daugiau tyrimų diagnozei pagrįsti, nors kartais diagnozė aiški. Tokia darbo tvarka, sako jie. Geriausių ketinimų vedami manome, jog taip priimame sąmoningą ir geriausią sprendimą. Paguoda ta, jog lietuviai ne vieninteliai, kurių nacionalinis ypatumas – manyti, jog sprendimo kokybė tiesiogiai susijusi su laiko trukme ir skirtomis pastangomis.
Visgi dažniau nei patys sau pripažįstame, sprendimus mes priimame žaibiškai. Per mirksnį. Per 2 sekundes. Vėliau tik gaištame laiką rinkdami įrodymus pasirinkimui pagrįsti. Autorius mini tokį eksperimentą: grupei studentų parodomi 3 dėstytojų paskaitų 10 sekundžių įrašai ir paprašoma įvertinti dėstymo kokybę. Kitai studentų grupei parodomi tie patys įrašai, sutrumpinti iki 2 sekundžių. Trečia studentų grupė pateikė vertinimus po semestro trukmės paskaitų. Rezultatas – vertinimai apie dėstymo kokybę visais trim atvejais buvo tokie patys.
Taip veikia mūsų adaptyvioji pasąmonė, atsakinga už greitų išvadų sugeneravimą.
O kada gi neturėtume pasitikėti savo nuojauta?
Vienas iš tokių momentų – kai esame stresinėje situacijoje, sako autorius. Dauguma iš mūsų įtampos akimirką susijaudina per daug. Pasiekęs tam tikrą ribą organizmas ima blokuoti didelį kiekį informacijos šaltinių, kad žmogus tampa nelabai kam tikęs. Kai širdies pulsas šokteli virš 145 dūžių per minutę, kūno motorika sutrinka – mums dreba rankos, linksta kojos. Kai dūžių per minutę skaičius pakyla iki 175, sutrinka pažintinės funkcijos, nes priekinės smegenys atsijunga, jas pavaduoti imasi vidurinės smegenys, kurios, teigiama, ne itin skiriasi nuo šuns. Dėl to su įbaugintu ar rimtai supykusiu žmogumi diskutuoti yra tas pats, kas ginčytis su šuniu: jis agresyvus, jo regėjimo laukas siauras.
Tokiais atvejais labai padeda šalia esantis ramesnis asmuo, ir jo paratimų derėtų paklausyti.
Knygoje įtikinamai paaiškinta, kodėl tiek daug vidutinybių patenka į vadovaujančias pareigas, kuo gali padėti improvizacijos pratybos, kaip atsitinka, jog mūsų nesąmoningas požiūris kitoks nei mūsų deklaruojamos vertybės.
Puikus pasakotojas M. Gladwellas skaitytojui pristato intriguojančias situacijas, pagrįstas tyrimais ir eksperimentais, jog kalbėdami apie save ir mus supančio pasaulio suvokimą per daug dėmesio skiriame daugybei temų ir nusikalstamai per mažai – prabėgančioms akimirkoms.
Tai štai, gerbiamieji, – mūsų vasariniai akimirksniai tiek pat vertingi, kiek ir ilgi rimto darbo mėnesiai.
Raimondos Agnės Medeišienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
