Praėjusią savaitę Rusijos remiamos apsišaukėliškos „Donecko liaudies respublikos“ vadovas Aleksandras Zacharčenka pasirodė su pranešimu, jog separatistų-teroristų kontroliuojamos Ukrainos teritorijoje kuriamas naujas darinys – „Mažoji Rusija“. Tai – naujas posūkis Rusijos agresijoje prieš Ukrainą, kurį verta panagrinėti trimis pjūviais: kokius istorinius ir ideologinius argumentus atitinka šis pavadinimas, ar už šio veiksmo slypi Kremliaus ausys ir kokias pasekmes tai gali turėti Minsko taikos procesui.
Kaip ir konflikto pradžioje paskelbtas Novorosijos – Naujosios Rusijos – projektas, „Mažoji Rusija“ kaip geografinis-administracinis vietovardis kyla iš Rusijos imperijos laikų. Geopolitinę reikšmę terminas įgavo XVI a. viduryje, kai Ukrainos kazokų vadas Bogdanas Chmelnickis sukilo prieš Abiejų Tautų Respublikos valdžią siekdamas suartėti su Maskva. Pastaroji išnaudojo situaciją formuoti antilenkišką ir antikatalikišką šio regiono tapatybę, todėl ne atsitiktinai B. Chmelnickio herbas pasirinktas A. Zacharčenkos paskelbtos pseudovalstybės vėliava.
Tačiau nors „Mažosios Rusijos“ teritorinė aprėptis skirtingu laikotarpiu kito, A. Zacharčenkos vizija Malorosija vadinti visą dabartinės Ukrainos teritoriją, išskyrus Krymą, yra istorinis šamanizmas. Daugiausiai ką „Mažoji Rusija“ kadaise apėmė, tai Černigovo ir Poltavos sritys, Kijevas ir rytinė Kijevo srities dalis. Doneckas į šio teritorinio vieneto sudėtį niekada neįėjo, tad bandant ieškoti istorinių tokio darinio pagrindimų susiduriame su faktu, jog tai yra analogiška manipuliacija Novorosijos projektui. T.y. pasinaudojant carinėje Rusijoje naudotu pavadinimu, kuriamas naujas, konflikto architektams parankus darinys.
Štai rusų nacionalistams, kalbantiems apie Didžiosios Rusijos, kurios sudėtyje būtų tiek Ukrainos, tiek Baltarusijos teritorijos, atkūrimą, ukrainiečiai kaip atskira tauta neegzistuoja. Tai carinės Rusijos politikos tąsa, kur oficialiojoje kalboje ukrainiečiai buvo vadinami mažarusiais, kurie ilgainiui turėtų asimiliuotis ir tapti didžiarusių dalimi. XX a. pradžioje šia idėja buvo stabdoma nacionalinės ukrainiečių valstybės kūrimas. To tąsa galima laikyti 2015 m. Vladimiro Putino pareiškimą, kad rusai ir ukrainiečiai yra viena tauta, tuo grindžiama ir „rusų pasaulio“ koncepcija, kuri yra pagrindinis šiandieninės Rusijos ekspancionistinės politikos instrumentas.
Tad vienareikšmiškai Malorosijos paskelbimas atitinka Kremliaus ideologines nuostatas ir kritišką požiūrį į Ukrainos valstybingumą. Tačiau nėra vieningo atsakymo, ar A. Zacharčenkos manifestas yra jo savarankiškas veiksmas, ar diriguojamas Putino patikėtinio ir Ukrainos konflikto architekto Vladislavo Surkovo. A. Zaharčenkos išstojimas buvo netikėtas kitos apsišaukėliškos „Luhansko liaudies respublikos“ vadovui, taip pat jis prieštarauja anksčiau pradėtam Novorosijos projektui, kuris yra aiškus Kremliaus kūrinys. Tačiau mažai tikėtina, kad A. Zaharčenka imtųsi tokio veiksmo be palaiminimo iš Maskvos.
Kuo jai tai gali būti naudinga? Pirmiausia, dar kartą svetimomis rankomis paniekinama Ukraina ir ukrainiečiai. Buvo paskelbta, jog „Mažoji Rusija“ yra, cituojant pareiškimą, „žlugusios valstybės Ukrainos tęsėja“, Kijevą paliekant istorine sostine ir faktinę perkeliant į Donecką. Suprask, tikroji, legitimi valdžia yra čia, Donbase. Ukrainiečiams būti pavadintiems mažarusiais dėl istorinių priežasčių yra didžiulis įžeidimas.
Antra, galimi du tolimesni raidos scenarijai. Iš dalies yra atkartojamas 2008 m. Rusijos karas prieš Gruziją bei Abchazijos atvejis: vasarį Rusija pripažino Donecko ir Luhansko pseudorespublikų pasus, kovą LNR įteisino Rusijos rublį oficialia savo valiuta. Toliau žadama „referendumu“ priimti naujo darinio konstituciją ir įteisinti šią apsišaukėlišką valstybę. Rusija galėtų pripažinti naująjį darinį, tačiau jis turėtų tokį pat statusą kaip ir kitos Kremliaus rankomis sukurtos nepripažintos valstybės posovietinėje erdvėje. Todėl to nauda bent šiuo metu neaiški.
Labiau tikėtina, kad šiuo veiksmu trikdomas ir taip praktiškai nevykstantis Minsko taikos procesas. Donecko separatistų-teroristų lyderis A. Zaharčenka paskelbė, kad tris metus būsimoje Malorosijoje galios karo padėtis ir bus draudžiama partijų veikla. Kadangi vienas iš punktų Minsko taikos procese yra laisvų rinkimų Rusijos remiamų separatistų kontroliuojamose Ukrainos teritorijose pravedimas, akivaizdu, kad tai niekaip neįmanoma naujomis aplinkybėmis.
Kremlius ir toliau imituoja savo dalyvavimą taikos procese, konfliktas išlieka toks pats klampus ir ukrainiečių laisvės kova tęsiasi.
Vytauto Keršansko komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
