Žmonės yra nevienodai jautrūs vaizdui. Vieni kasdien ramiai praeina pro kieme susikaupusį šiukšlyną, kitiems kasdien skauda, kad senamiesčio autentiką sugadino per didelės vitrinos. Bet šis skirtumas – gana reliatyvus. Iš tiesų mus veikia net ir neįsisąmoninti vaizdai – per milijonus metų mūsų kūnai tapo aplinkos barometrais. Kartais gali net nesuprasti, kodėl staiga apėmė liūdesys – juk nieko tikro neatsitiko, tik netyčia atklydai į vaikystės vietą, kur neliko nieko pažįstamo.
Apie vaizdų poveikį kaskart galvoju laukdama prie kasos mažose parduotuvėse. Nežiūriu tiesiai, prisimerkiu, suku akis šalin, perdėtai susikaupusi tyrinėju šokoladų pakuotes. Apsimetinėju prieš save pačią, kad mano žvilgsnis abejingai slenka lentynomis, nes bijau įsižiūrėti į paliegusius kūnus, šiurpius gerklės auglius, kūdikius su respiratoriais, pamėlynavusias kojas ant cigarečių pakelių. Tie, kas sugalvojo mus taip atbaidyti nuo rūkymo, žino, ką daro. Žodžiais užrašytų perspėjimų grėsmė greitai nusidėvi, o vaizdas yra gyvas, jo poveikis vis atsinaujina, vaizduojamą patologiją perima mūsų kūnai – tarsi per juodosios magijos seansą, nes esame linkę tapatintis su vaizdais. Tik labai norėčiau, kad tokie perspėjimai neatsirastų ant visų ką nors blogo turinčių produktų, nes tuomet iš visų lentynų sklistų vien dejonės, parduotuvės taptų tikrais armagedonais.
Galima kritikuoti vartotojiškumą kiek tik nori, bet tikrai nesirinkčiau nei sovietinio dizaino grubios nykybės, nei dabartinio teisuoliško šiurpinimo. Sovietmečio parduotuves dar prisimenu – kol susiraukusi pardavėja vynioja sūrį į rudą riebaluotą popierių, svajoju apie čežantį baltą, papuoštą augalų piešiniais ir dailiai išraitytomis raidėmis, matytą kažkuriame prancūziškame filme. Neužmiršiu vokiškų maišelių manijos, kai dėl jų žmonės atvažiuodavo į pažiūrėti liaudies ūkio pasiekimų parodos net iš Klaipėdos – taip buvome išsiilgę spalvų ir estetiškų daiktų. Dabar tai atrodo kvaila, bet pagaunu save, kad į parduotuves kartais einu atsikvėpti nuo nerimo – jį išsklaido linksmos pakuočių spalvos, tūkstančiais balsų įtikinėjančios, kad viskas bus gerai. Bet lygiai toks pat stiprus ir priešingas poveikis. Iš lentynų kasdien persekiojantys priminimai apie gresiančias ligas gramzdina į depresiją. Visą rudenį ir žiemą, net ankstyvą pavasarį, bet ne dabar. Vasarą visas kultūros nesąmones kompensuoja gamta.
Spėju, kad atostogauti važiuojame kitur tik todėl, kad esame jautrūs vaizdui. Nes pailsėti būtų galima ir namuose ant sofos. O mums reikia „paganyti akis“ – ir dar taip, kad vaizdo apimtas virpėtų visas kūnas, todėl televizorius ir internetas čia netinka. Bet labai tinka Kuršių Nerija. Ten visas peizažas gydo, o nuo Parnidžio kopos atsiverianti begalybė garantuoja katarsį. Ir tik ten būdama supratau, ką reiškia vienas pavasarinis premjero pasisakymas. Pacituosiu: „Kalbant apie vieną Nidos objektų, kur dabar ten nuo sovietmečio likęs laužas ir vizualinė tarša yra turbūt didžiausia, kokia gali būti, buvo pasakyta: „istoriškai, toje vietoje žmonės niekada negyveno“. Trumpai tariant, prie uosto teberiogsančius bjaurius sovietinius pastatus norėta nugriauti ir vietoje jų pastatyti viešbutį su baseinais, purvo voniomis ir vandens atrakcionais. Bet kraštovaizdžio autentikos sargai visa tai uždraudė motyvuodami vizualine tarša ir istorija. Atsirevanšuodami statybų šalininkai ėmė kritikuoti pačią vizualinės taršos koncepciją. Tai atrodo lengva – juk visi žino, kad dėl grožio negalima ginčytis, tad sprendimai apie vaizdą visada bus asmeniški ir čia negalima vadovautis objektyviais kriterijais. Ir štai dėl kelių vaizdui jautrių asmenų progresas sustoja, o bjaurūs griuvėsiai lieka riogsoti, tarsi jie patys nebūtų „vizualinė tarša“. Taip išdėliojus argumentus, naujo statytojai atrodo teisūs, o seno saugotojai atrodo kaip nukvakę retrogradai, patys nesuvokiantys, kas yra vizualinė tarša.
Ir vis dėlto – kas yra ta vizualinė tarša? Pasirodo, ne vien tai, ką mums intuityviai reiškia šie žodžiai. Ne vien šiukšles, šlykščias cigarečių pakuotes ir griuvėsius. Pasigilinus į problemą, eilinį kartą paaiškėjo, kad minėtas teiginys apie niekada negyvenusius žmones tikriausiai buvo iškirptas iš konteksto siekiant savų tikslų. Supriešinus tvarkingo statinio viziją su yrančia tikrove, lengviausia nuslėpti, kam iš tikrųjų priešinosi vizualinės taršos ekspertai.
Beje, norintiems juos suprasti, viskas yra po ranka, kitaip tariant, internete, kur galima rasti daugiau nei šimto puslapių „Vizualinės taršos gamtiniams kraštovaizdžio kompleksams ir objektams nustatymo metodiką“. Ji remiasi kitų šalių patirtimi ir mūsų mokslininkų tyrimais. Yra sukurtos lentelės, kaip vertinti peizažą apibūdinant jo formą, spalvą, linijas, tekstūrą, ir kaip nustatyti, kiek naujas objektas kontrastuos su esamu vaizdu. Nuostabiai tiksliai aprašyta, kaip ir kokiais aparatais fotografuoti tiriamas vietas, kad vaizde atsiskleistų tikroji padėtis, o ne šešėlių grožis ar debesuotos dienos banalybė. Skaitydama rašiausi sąvokas, kurias ketinu įtraukti į apyvartą: regykla, emociotopas, kraštovaizdžio vizualinis talpumas ir vizualinės taršos objektas. Jei ginčuose pritrūks argumentų, vaizdo grožis gali būti pamatuotas ir apskaičiuotas. Vizualinės erdvės pažeidžiamumo laipsnis priklausys nuo to, iš kokių regyklų galima ją apžvelgti, nuo jos struktūros sudėtingumo ir prasmingumo, ir dar nuo tokio sunkiau paaiškinamo dalyko kaip numatomo naujo objekto kampiniai dydžiai. Galiausiai objektyvumo mėgėjams yra sukurtos ir formulės.
Nebetikiu, kad kraštovaizdžio apsaugos ekspertai uždraudė Nidoje statyti viešbutį remdamiesi asmeniniu įspūdžiu. Skaitydama dokumentą mintyse taikiau naująsias žinias ką tik matytam peizažui. Ir supratau, kad pažvelgus į Nidą iš jos regyklų, prie uosto iškilęs modernus ir turbūt nemažas statinys taptų vaizdo dominante. Reginys pasikeistų iš esmės, nes pastato plokštumos, medžiagų tekstūros ir spalvos kontrastuotų su augalų formas atkartojančia praeities architektūra, kukliai įsiterpusia tarp tamsių miškų ir blizgančių marių. Už to svetimkūnio kliūtų akis. Ir ne tik man, nes visi tampa jautrūs vaizdui, kai palikę savo nudrengtus kasdienybės takus atvažiuoja ganyti akių. Bet tai galima paneigti kaip asmenišką ir nereikšmingą nemalonumą, jei nebus vertinimo metodikos argumentų. Ironiška, kad labiausiai išlavinę regą gyvūnai, tai yra mes, apie kraštovaizdį tegalime susikalbėti skaičiais ir brėžiniais. Tik tam, kad įrodytume, jog objektyvus grožis egzistuoja. Tuo abejojantiems siūlau pagalvoti apie drugelius.
Kaip tik todėl, kad tie patys dalykai yra gražūs daugumai, mes visi veržiamės į tokias vietas kaip Nida, jas po truputėlį niokodami. Čia ir prireikia įstatymų, saugančių tuos pačius mus nuo vizualinės taršos – godulys grožiui yra nemažesnis nei turtams, o dabarties technologijos leidžia itin greitai keisti kraštovaizdį. Taigi vizualinė tarša yra ne kažkieno kaprizas, o pasaulyje pripažintas reiškinys. Ir esminis kriterijus čia yra ne purvas ir pelėsiai, o disonansas tarp visumą sudarančių elementų. Galėčiau pateikti daugybę pavyzdžių, kai betvarkė tampa graži, o tvarka – nyki ir grėsminga. Kalbant apie Nidą, mes iš tiesų turime rinktis ne tarp bjaurių griuvėsių ir gražaus viešbučio, bet tarp harmoningo kraštovaizdžio ir sudarkyto. Naujasis pastatas, tapęs vizualinės taršos objektu, visam laikui pakeistų iš regyklų matomą vaizdą, o griuvėsiai dar leidžia įsivaizduoti gražesnę ateitį.
Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
