Iš Vilniaus keliaudami į Tbilisį persėdimui greičiausiai stabtelsite Kijeve. Čia, Boryspilio oro uoste, jau trečius metus viena paroda keičia kitą ir primena apie už kiek daugiau nei penkių šimtų kilometrų vykstantį karą, kurį 2014-ųjų balandį pradėjo Rusija.
Jau lėktuve į Gruzijos sostinę greičiausiai išgirsite visada pabendrauti nusiteikusius gruzinus, tarpusavyje besišnekučiuojančius apie gyvenimą, o netrukus kalba pasisuks ir apie politiką. „Du milijonai nori į Vakarus, o milijonas – į Rusiją“, – gruzinų geopolitines nuostatas apibendrina vienas. „Aš šiaip ne prorusiškas, tačiau turbūt vis tiek geriau su Rusija. Norisi taikos. Ką manot?“ – prideda kitas. „Ne, geriau būnam patys sau“, – trumpą šneką užbaigia trečias.
Tokioje diskusijoje neseniai teko sudalyvauti ir man. Ir išties, kai ne tik Lietuva ar Rytų Europa, bet ir Vakarai ima keisti požiūrį į Rusijos keliamą grėsmę bei pradeda didinti gynybos išlaidas, Gruzijoje vyksta atvirkšti procesai. Kaip situaciją taikliai apibūdino prof. Tomas Janeliūnas, šiandieninę šalies saugumo poziciją galima apibūdinti „strateginio laukimo“ terminu. Ilgus metus pagrindiniu strateginiu tikslu laikyta narystė NATO nebėra taip ryškiai artikuliuojama, kadangi dėl pastarosios atsargumo ši perspektyva yra labai miglota ar bent jau trumpuoju laikotarpiu nepasiekiama. Tačiau tuo pačiu dar negalima kalbėti ir apie apsisprendimą savo užsienio ir saugumo politiką vykdyti remiantis aksioma „daryti tai, kas neerzina Rusijos“. Todėl šiuo pereinamuoju laikotarpiu Gruzija yra jautri išoriniams procesams, o dabartinė valdžia tam pasiduoda.
Nors Gruzijos visuomenė išlieka ryškiai provakarietiška, pastaraisiais metais stiprėja parama idėjai gerinti santykius su Rusija. Nepaisant to, kad pastaroji tebelaiko atkandusi dvi Gruzijos teritorijas – Pietų Osetiją ir Abchaziją – bei toliau vykdo „slenkančią okupaciją“. Tuo tarpu po praėjusių metų parlamento rinkimų milijardieriaus Bidzinos Ivanišvilio dar labiau kontroliuojama Gruzijos valdžia neturi aiškios strategijos, kaip spręsti okupuotų teritorijų klausimą.
Dėl vis mažesnio dėmesio šiam klausimui, gyventojų tarpe teritorinis integralumas, prieš kelerius metus įvardintas didžiausia Gruzijos problema, jau pasislinko per kelias pozicijas žemyn, praleisdamas į priekį ekonominius ir socialinius iššūkius. Šiais klausimais antrą kadenciją valdanti „Gruzijos svajonė“ nerodo reikšmingų pasiekimų, tačiau vykdo kitas priemones įtvirtinti savo įtaką. Pavyzdžiui, šiuo metu aktyviai agituojama už konstitucinę reformą, kuria prezidentas būtų renkamas parlamente, o parlamento rinkimuose minimalaus barjero neperžengusių partijų balsai atitektų pirmosios vietos nugalėtojai. Kokie tokios reformos tikslai, nuspėti turbūt nesunku.
Po to, kai šių metų sausį skilo pagrindinė opozicinė partija, Michailo Saakašvilio įkurtas Jungtinis nacionalinis judėjimas, tiek jo, tiek atskilusiųjų sukurto darinio likimas kol kas neaiškus ir laukia savo jėgų išbandymo artėjančiuose savivaldos rinkimuose. Aišku tik tiek, kad nusilpusi opozicija valdantiesiems nesukuria tokios atsvaros, kokia yra reikalinga sveikam demokratiniam procesui.
Visuomenei susikoncentravus į savo asmeninių ekonominių ir socialinių problemų sprendimą, net patys keisčiausi šešėlinio Gruzijos valdovo B. Ivanišvilio veiksmai bent jau kol kas nesusilaukia adekvataus įvertinimo. Pavyzdžiui, pomėgį kolekcionuoti didelius ir senus medžius jis išpildo į asmeninį parką ne tik juos nupirkdamas iš gyventojų, bet ir perkeldamas augalus net iš nacionalinio botanikos sodo. Tačiau visuomenė lieka gana apatiška tokiems veiksmams.
Galiausiai, Europos Sąjungai paskelbus apie bevizio režimo su Gruzija įvedimą, trumpą euforiją pakeitė klausimas, o kas toliau? Gruzinai – nekantri tauta ir jiems reikia aiškios eurointegracijos rezultatų išraiškos, norint išlaikyti jų motyvaciją. Tačiau bent jau kol kas Europa gali pasiūlyti tik ilgalaikę naudą už Asociacijos sutarties nuostatų įgyvendinimą. O tai ne tik brangiai kainuoja valstybei, reikalauja rimtų pokyčių politikų mąstyme, bet ir kol kas sunkiai suprantama eiliniam piliečiui.
Tuo tarpu Rusija nesnaudžia ir šalyje veikia vadinamaisiais švelniosios galios instrumentais: įkurta daugybė nevyriausybinių organizacijų bei propagandinės žiniasklaidos kanalų, kurie transliuoja antivakarietiškas nuostatas. Nors tai reikalauja adekvačios valstybės reakcijos, valdančiųjų „strateginis laukimas“ neleidžia imtis reikiamų priemonių.
Tad „tradicinei“ Gruzijos provakarietiškai laikysenai metamas iššūkis, kurį įveikti nebus lengva dėl situacijos daugialypiškumo. Ilgainiui galima tikėtis nusistovint specifinei saugumo sampratai, grįstai savotišku savarankiškumu – tik kiek ji atitiks Gruzijos interesus, pasakyti kol kas sunku.
