Savo studentams kartais pateikiu klausimą, kurį pats išgirdau irgi būdamas studentas. Kodėl valstybėje negali būti dviejų valdžių? Atsakymas – todėl, kad tokiu atveju kiltų pilietinis karas.
Savo studentams kartais pateikiu klausimą, kurį pats išgirdau irgi būdamas studentas. Kodėl valstybėje negali būti dviejų valdžių? Atsakymas – todėl, kad tokiu atveju kiltų pilietinis karas.
Šiuo metu mūsų viešojoje erdvėje labai daug kalbama apie tai, kad mūsų teisminė valdžia yra korumpuota, netarnaujanti žmogui, nesiekianti teisingumo ir t. t. Yra manančių, kad teisėsaugos ir teisingumo sistema šiuo metu yra svarbiausia problema Lietuvoje.
Raginimai nepaklusti teismų sprendimams iš esmės yra raginimai nepaklusti valstybės valdžiai. Tokiems ragintojams netinka žodžiai: „Atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino, ką daro“. Tokie ragintojai žino, ką daro. Jie daro tai, ką daro kiekvienas žmogus – siekia asmeninių tikslų. Jei mes suprantame, kad visos „Maximos“ ar „Norfos“ dirba ne tam, kad mus pamaitintų, pagirdytų ir aprengtų Kinijos dizainerių sukurtais drabužiais, o tam, kad uždirbtų pinigų, tai turime suprasti, kad ir tie žmonės, kurie sukasi politikoje ar veržiasi į ją, siekia ne tarnauti mums, piliečiams, bet savo asmeninių tikslų. Buvimas politiku yra priemonė, siekiant savųjų tikslų.
Čia reikėtų pasakyti, kad politikos moksle nėra vieningos nuomonės apie tai, kiek valstybės tarnyboje dirbantys žmonės vadovaujasi privačiais savo interesais, ir kiek yra veikiami vadinamojo viešojo intereso. Yra ir nuomonė, kad tokio dalyko, kaip viešasis interesas, iš viso nėra.
Tačiau įdomiausia ne tai. Daug įdomiau yra tai, kodėl dalis visuomenės palaiko ragintojus nepaklusti teisminei valdžiai. Jei dalis visuomenės pritaria tokiems raginimams, galima įtarti visos valdžios, ne tik teisminės, legitimumo sumažėjimą. Valdžios legitimumas – tai jos pripažinimas valdžia ir paklusimas jai.
Ar tikrai artėjame prie padėties, kai mūsų piliečiai, nusivylę teisėsaugos ir teisingumo sistema, pradės nepaklusti valdžios sprendimams? Jei nepaklus kelios dešimtys, galima juos susodinti kalėjiman. Tačiau jei ims nepaklusti tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių? Šiais metais minint Kovo 11-ąją iš Seimo tribūnos Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Patackas įspėjo valdžios pastatuose sėdinčius žmones, kad už tų pastatų sienų bręsta rimtas žmonių nepasitenkinimas valdžios politika.
Nesiimant vertinti įvykių Garliavoje istorijos, kadangi vienareikšmiškas jos vertinimas vargu ar kada nors bus padarytas, galima drąsiai teigti, kad šie įvykiai sukūrė galimybę suburti draugėn visus nepatenkintuosius tuo, kas vyksta mūsų valstybėje. Per Andriaus Kubiliaus Vyriausybės kadenciją vien Vilniuje buvo organizuojamas ne vienas mitingas, skirtas išreikšti protestams prieš šios valdžios politiką, tačiau susirinkdavo geriausiu atveju keli tūkstančiai žmonių. Tuo tarpu pasakojimas apie pedofilų išnaudojamą mergaitę buvo nepalyginamai stipresnis stimulas susiburti nei kalbos apie kylančias kainas ir mažėjančius atlyginimus.
Šiuo požiūriu mes nieko naujo neatradome – žmonijos istorija yra pilna pavyzdžių, kada vieno konkretaus žmogaus likimas sujaudina mases taip, kad įvyksta radikalūs tos visuomenės pokyčiai. Paskutinis ryškus to pavyzdys – revoliucijos arabų šalyse, prasidėjusios tuo, kad protestuodamas susidegino neteisingai policijos nubaustas turgaus prekiautojas tunisietis.
Mums belieka tikėtis, kad revoliucijos pas mus nebus. Juk dalyvauti politikoje, t. y. bandyti paveikti politinį procesą, galima ne tik prievarta. Yra daugybė legalaus ir konvencinio politinio dalyvavimo formų. Viena jų – rinkimai. Kai ragintojai nepaklusti valdžios sprendimams taps valdžios žmonėmis, pažiūrėsime, kaip jie ragins nepaklusti jų pačių sprendimams.
Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją.
