Kiekvienai kartai privalu atnaujinti ir suaktualinti istorines žinias. Ar tai būtų valstybės politikos, ar kultūros, ar mokslo šakų paveldas. Tame glūdi gili prasmė, išreikšta tautinės ir pilietinės tapatybės ugdymo siekiais. Tik suvokus istorinį laiką tampama tautos ir valstybės istorijos tęsėju. Kiekvienas galime ir privalome juo būti...
Apmaudu, kai svarbūs istoriniai dalykai iškrenta iš visuomenės ir jos žiniasklaidos akiračio. Štai sukako 250 metų, kai gimė Zacharijus Nemčevskis (1766–1820), garsus senojo Vilniaus universiteto matematikos profesorius, savo veikla palietęs ir lituanistiką. Deja, ši sukaktis liko nepaminėta nei akademinėje bendruomenėje, nei žiniasklaidoje... O profesoriaus gyvenimas paliko ryškų pėdsaką tiek mokslo istorijoje, tiek lietuvybės rūpesčiuose...
Dėmesys šio asmens sukakčiai gal būtų paskatinęs nuodugnesnius tyrinėjimus, juolab, kad paskelbtų žinių – tik saujelė. Nežinoma tiksli profesoriaus gimimo data, abejojama net ir dėl metų – ar 1766-ieji, ar 1768-ieji. Įvairuoja taip pat jo pavardės lietuviškoji transkripcija...
Zacharijus Nemčevskis – Žemaitijos sūnus, iš tolimos Vainuto parapijos. Su pagyrimu baigęs Kražių kolegiją, ėmė rengtis mokytojo profesijai Vilniaus universiteto Mokytojų institute. 1794 m. gavęs Laisvųjų menų ir filosofijos daktaro laipsnį, buvo paskirtas į Gardino mokyklą. Tačiau jau po trijų mokytojavimo metų buvo pakviestas užimti taikomosios matematikos adjunkto pareigas Vilniaus universitete.
1802 m. į Paryžių, kur tuomet susiformavo bene stipriausias Europoje tiksliųjų mokslų židinys, buvo pasiųsti tobulintis du jauni mokslininkai: matematikas Z. Nemčevskis ir fizikas Steponas Stubelevičius. Rusijos centriniame valstybės istorijos archyve Sankt Peterburge išliko įdomios jų ataskaitos apie paskaitas garsiojoje Politechnikos mokykloje. Priimti išimties tvarka, jaunuoliai galėjo lankyti įprastą dvimetį kursą, klausydamiesi to meto didžiausių mokslo korifėjų.
Vasaros atostogas Z. Nemčevskis praleisdavo domėdamasis naujomis gamybos technologijomis: aplankė ginklų dirbtuves Versalyje, Sevro stiklo ir porceliano gamyklą, tekstilės ir odos fabrikus. Ypač jam imponavo Prancūzijos vyriausybės pastangos skatinti išradybą, diegti gamybos priemonių ir procesų naujoves, rengti pramonės parodas. Viskas buvo labai įdomu ir naudinga pažinti, tad adjunktas išsiprašė stažuotę pratęsti dar metams, iki 1808-ųjų.
Sugrįžęs į Vilnių, Z. Nemčevskis dėstė matematinę analizę, o 1810 m. buvo išrinktas profesoriumi. Jo paskaitų programose nurodyta, kad po diferencialinio ir integralinio skaičiavimo išdėstymo bus kalbama apie šių metodų taikymą mechanikos uždaviniams spręsti, būtent – kūnų pusiausvyros sąlygoms nustatyti, jėgų lygiagretainį apskaičiuoti, tolydinio ir kintamojo judėjimo taisyklėms apibrėžti. O mechanikos studijoms profesorius išvertė prancūzų autoriaus L. B. Frankero vadovėlį. Tad su jo vardu galima sieti teorinius inžinerijos pradmenis mūsų krašte.
1817 m. Z. Nemčevskis buvo išrinktas dekanu ir knygų cenzoriumi, tad mechanikos kursą plėtoti paliko savo įpėdiniams. Bendrame universiteto posėdyje profesorius perskaitė pranešimą apie matematikos kaip loginio mąstymo ugdymo naudą, pabrėždamas šios disciplinos objektyvumą ir pažinimo tikrumą. Tai buvo tiesiog pagiriamasis žodis matematikai...
Z. Nemčevskio gyvenimas nutrūko 1820 m. gruodžio 10 d. Savo užgyventą turtą testamentu padalino Kražių gimnazijos neturtingiems studentams remti, gimtojo Vainuto vargšų prieglaudai, Vilniaus labdarių draugijai. Spausdintų monografijų Z. Nemčevskis nespėjo palikti, nors buvo darbštus technologinių naujovių propaguotojas. Tik po mirties išspausdintas jo atliktas prancūzų matematiko S. F. Lakrua vadovėlio vertimas. Tačiau nemaža jo straipsnių, net be parašo, buvo paskelbta periodiniame leidinyje „Dziennik Wilenski.“
Greta mokslo darbų, didelis Z. Nemčevskio nuopelnas tautai, kad jis padėjo garsiam prancūzų autoriui Conrado Malte-Bruno parengti knygą „Senosios ir šiuolaikinės Lenkijos aprašymas“, išleistą Paryžiuje 1807 m. Apskritai šis veikalas iš kitų išsiskyrė enciklopediniu informatyvumu. Tai ne tik Abiejų Tautų respublikos bendra politinė istorija bei geografinė apžvalga, bet ir kitokių žinių šaltinis. Štai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pristatoma kaip sudaryta iš trijų kraštų: Žemaitijos, Lietuvos, lietuviškos Rusios. Atskirai apibūdinamas kiekvienos dalies ekonominio išsivystymo lygmuo, miestai, gyventojai, tradicijos ir papročiai. O kitame skyriuje aiškinama, kad latviai, kuršiai, lietuviai, žemaičiai, senprūsiai sudarė atskirą etninę grupę, besiskiriančią nuo kaimynų savo kalba, senąja religija, išvaizda ir būdu.
Autorius pastebi lietuvių kalbos archajiškumą, lygina ją su lotynų ir graikų kalbomis, taip pat ir rusų. Čia pateiktas netgi nedidelis prancūzų – lietuvių kalbų žodynėlis: 62 žodžiai, paaiškinant jų kilmę. O lietuvių kalbos gramatika iliustruota asmenuojant veiksmažodį „būti“ ir linksniuojant posakį „tas žmogus geras“. Manoma, kad šiuos du skyrius parašė Z. Nemčevskis, – knygos pratarmėje įrašyta graži padėka lietuviui.
Beje, įdomu, kad C. Malte-Bruno buvo kviečiamas dėstyti istoriją Vilniaus universitete. O jo knyga buvo išversta į italų, vokiečių, anglų kalbas; ją prieš 1812 m. žygį į Rusiją perskaitė imperatorius Napoleonas. Žemaitis Z. Nemčevskis buvo poliglotas, turėjęs išlavintą kalbinę „klausą“. Amžininkai apibūdina jo asmenybę kaip labai patrauklią, kolegų ir pažįstamų mėgiamą už giedrią nuotaiką, žaismingą sąmojų, puikią atmintį cituojant antikos autorius.
Z. Nemčevskis buvo ir labai visuomeniškas žmogus, – aktyviai dalyvavo garsiosios Nenaudėlių („Šubravcų“) draugijos veikloje, bendradarbiavo jos satyriniame laikraštėlyje „Grindinio žinios“, buvo Tipografų draugijos, įkurtos naudingų populiarių knygų leidybai, steigėjas. Jo dėmesys lietuvių kalbai ir istorijai – pirmasis šviesuomenės žingsnelis prigimtinės kultūros link.
Tad lankantis Vilniaus Bernardinų kapinėse, stabtelkime prie šio iškilaus mūsų tautiečio kapo; nebus sunku jį pastebėti, papuoštą skulptoriaus Kazimiero Jelskio sukurto biusto kopija.
Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
