Šią užsienio spaudos apžvalgą skirsime vienam pranešimui, kurį išspausdino bene pats prestižiškiausias Vokietijos dienraštis „Frankfurter Allgemeine“. Jo autorius – nuosaikiai kairiųjų pažiūrų šviesuolis, spekuliantas, milijardierius, filantropas George‘as Sorosas, šį pranešimą perskaitęs Gėtės universiteto Frankfurte prie Maino Finansų studijų centre balandžio 9 d.
Šią užsienio spaudos apžvalgą skirsime vienam pranešimui, kurį išspausdino bene pats prestižiškiausias Vokietijos dienraštis „Frankfurter Allgemeine“. Jo autorius – nuosaikiai kairiųjų pažiūrų šviesuolis, spekuliantas, milijardierius, filantropas George‘as Sorosas, šį pranešimą perskaitęs Gėtės universiteto Frankfurte prie Maino Finansų studijų centre balandžio 9 d.
Pranešimui skiriame daug dėmesio ne tik todėl, kad G. Sorosas svarbus ir įtakingas, bet ir todėl, kad jis savo sritį – finansinius procesus – išmano geriau ir savo moralinę pareigą finansiškai remti tai, kas nepelninga, bet vertinga, vykdo sąžiningiau negu daugybė kitų sėkmingų investuotojų.
O G. Soroso tema – euro krizė, kuri, kaip jis pats sako, „dar toli gražu neįveikta, bet jau spėjo politiškai ir finansiškai sukelti milžinišką žalą ir iš žmonių išreikalauti didžiulę duoklę. Ji Europos Sąjungą pavertė į kažką visiškai kitokio, nei iš pradžių buvo ketinama.
Europos Sąjunga sumanyta kaip savanoriška lygiateisių valstybių sąjunga, tačiau krizė iš jos padarė kreditorių ir skolininkų susidūrimo areną, iš kurios ne taip lengva pasprukti.
Kreditoriams gresia didelių sumų praradimas, jeigu kokia nors šalis narė iš Sąjungos išstotų, tačiau skolininkams primetama tokia politika, kuri jų jau patiriamą ūkio depresiją dar pagilina, jų skolų naštą dar padidina ir jų pažeminimą paverčia nuolatine būsena.
Kas krizę sukėlė? Ir kaip Europa gali iš jos išbristi? Tai du klausimai, į kuriuos noriu atsakyti“, – teigia G. Sorosas ir toliau pripažįsta, kad „pirmasis klausimas labai komplikuotas. Euro krizė turi ir politinį, ir finansinį matmenį, o finansinis matmuo dar susideda iš bent trijų komponentų – tai valstybinė skolų krizė, bankų krizė ir tarpvalstybiniai konkurencingumo skirtumai.
Šie skirtingi aspektai susipina, o tai ir padaro situaciją tokią sudėtingą, kad svaigsta galva. Mano požiūriu padėtį galima tikrai suprasti tik įsisąmoninus lemiamą vaidmenį, kurį čia suvaidino klaidos ir neteisingi įsivaizdavimai. Krizė beveik visiškai pačių sukurta. Ji turi košmaro savybę, dėsto G. Sorosas ir tęsia:
Atsakymas į antrąjį klausimą, priešingai, labai paprastas. Sykį teisingai supratus problemas, sprendimas praktiškai pasisiūlo pats. Aš didelę dalį atsakomybės priskiriu Vokietijai, tačiau noriu iš anksto pareikšti, kad taip sakydamas nepriskiriu jai kaltės.
Nesvarbu, kas būtų turėjęs atsakomybę, jis būtų pridaręs panašių klaidų. Iš asmeniškos patirties galiu pasakyti, kad niekas nebūtų supratęs viso problemų sudėtingumo tuo metu, kai tos problemos iškilo.
Jei mano analizė teisinga, tai sprendimas aiškus, jį galima susumuoti vienu žodžiu: euro obligacijos. Jei toms valstybėms, kurios laikosi fiskalinio pakto, būtų leidžiama, bet ne įpareigojama, visas savo valstybines obligacijas paversti euro obligacijomis, tai pozityvus to poveikis būtų kone stebuklingas.
Dingtų mokėjimo praleidimai ir priemokos už riziką. Bankų balansai gautų tiesioginį postūmį, jį pajustų ir sunkiai prasiskolinusių šalių biudžetai, nes joms mažiau kainuotų aptarnauti savo išlikusias obligacijas.
Italija, pavyzdžiui, sutaupytų iki keturių procentų savo BVP. Tada ji patirtų biudžeto perteklių, užuot turėjusi vykdyti diržų veržimosi politiką. Konjunktūra pagyvėtų, skolų kalnas sumažėtų. Dauguma tariamai neišsprendžiamų problemų išgaruotų.
Liktų nepanaikinti tik skirtumai, liečiantys sugebėjimą konkuruoti. Atskiroms šalims vis dar reiktų struktūros reformų, tačiau svarbiausias euro struktūrinis defektas – tai, kad pinigų sąjungos nesutvirtino politinė sąjunga – būtų ištaisytas. Tai tikrai būtų kaip pabudimas iš košmariško sapno.
Vokietija atmeta euro obligacijas dėl tos priežasties, kad, girdi, jas įvedus nebus galima laiduoti, jog vadinamosios periferinės šalys vėl nepažeis taisyklių. Aš šituos nuogąstavinmus laikau nepagrįstais“, – teigia G. Sorosas ir paskui smulkiai išdėsto, kodėl.
Jis priduria, kad „euro obligacijos tikrai nėra vienintelė priemonė“ ekonomikos klestėjimui atkurti. Ko gero gali prireikti papildomų fiskalinių ar pinigų politikos impulsų. Dar svarbiau būtų pašalinti šalių konkurencingumo skirtumus, tam atskiros šalys turėtų toliau imtis struktūrinių reformų.
„Be to, Europos Sąjungai dar reiktų bankų sąjungos, kad kiekvienai šaliai būtų prieinami kreditai tomis pačiomis sąlygomis. Šią būtinybę suaktualino Kipro gelbėjimas, nes jis konkurencijos aplinką dar labiau iškreipė. Tačiau jei Vokietija pritartų euro obligacijoms, tai iš esmės pagerintų politinę atmosferą ir palengvintų būtinas reformas“, – sako G. Sorosas.
Jis gailisi, kad „Vokietija euro obligacijoms kategoriškai nepritaria“ ir kad „žmonės nemato, jog pritarimas euro obligacijoms kainuotų daug mažiau nei darymas minimumo to, ko reikia, kad euras išliktų“.
Jis priduria, kad „Vokietija neturi teisės smarkiai įsiskolinusioms šalims užkirsti kelio iš savo vargo ištrūkti tuo būdu, kad jos susitelktų ir pačios išleistų euro obligacijas. Kitaip sakant, jeigu Vokietija nenori euro obligacijų, ji turėtų neatmesti galimybės pačiai iš euro zonos pasitraukti ir leisti kitoms šalims įsivesti euro obligacijas.
Tada ir pasirodytų netikėtas rezultatas: euro obligacijos, kurias išleistų euro zona be Vokietijos, vis tiek atrodytų gerai palyginus su Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos ar Japonijos obligacijomis. Šių trijų valstybių įsiskolinimas kaip jų BVP dalis iš tiesų didesnis negu euro zonos be Vokietijos“.
Taip taręs, G. Sorosas šią savo tezę bando įrodyti ir ilgo pranešimo antroje pusėje rašo štai ką:
„Leiskite man savo argumentaciją sutraukti taip: aš teigiu, kad Europai būtų geriau, jeigu Vokietija rinktųsi vieną iš dviejų alternatyvų: arba sutiktų su euro obligacijomis, arba pati atsisakytų euro.
Ne tik Europai, bet ir Vokietijai (gal išskyrus tik pačioje trumpiausioje perspektyvoje), tai būtų geriau negu tai, kad Vokietija ir toliau laikytųsi tik savo dabartinio kurso – darytų minimumą to, ko reikia, kad euras išsilaikytų.
Kuri iš abiejų alternatyvų Vokietijai geresnė – ne taip akivaizdu. Tik Vokietijos rinkėjai kvalifikuoti tai nuspręsti. Jei būtų surengtas referendumas šiandien, be abejo laimėtų euroskeptikai. Intensyvesnis pergalvojimas galėtų vesti prie nuomonių pakeitimo.
Žmonės gal prietų išvadą, kad Vokietija iš euro obligacijų priėmimo tikrai laimėtų ir kad išstojimo iš euro zonos nuostoliai iki šiol buvo gerokai per žemai įvertinti.
Mano paties požiūris toks: mano pirmasis pasirinkimas yra euro obligacijos, antrasis – kad Vokietija nuo euro atsiskirtų. Tačiau abu pasirinkimai nepalyginamai geresni, negu tarp jų visai nesirinkti ir tik leisti krizei pūliuoti toliau. Pats blogiausias dalykas būtų tas, jeigu iš euro zonos išstotų tokia šalis skolininkė kaip Italija, nes tai vestų prie netvarkingo Europos Sąjungos irimo.
Norėčiau baigti pabrėždamas, kokia vis dėlto svarbi yra Europops Sąjunga – ne tik Europai, bet ir pasauliui. Europos Sąjunga sumanyta kaip atvirosios visuomenės principų įkūnijimas. O tai reiškia, kad tobulas pažinimas meįmanomas. Joks žmogus nėra laisvas nuo išankstinių nuomonių ir klaidingų įsitikinimų, ir nereikia nė vienų kaltinti dėl padarytų klaidų.
Kaltė prasideda tik tada, kai suklydimas ar neteisingas įsitikinimas atpažįstamas, bet neištaisomas. Tai jau būtų pažeidimas tų pamatinių principų, kurių pagrindu Europos Sąjunga sukurta. Šia dvasia Vokietija ir turėtų euro obligacijoms pritarti ir taip Europos Sąjungą išgelbėti“, – baigia dienraštyje „Frankfurter Allgemeine“ išspausdintą savo pranešimą finansininkas George‘as Sorosas.
Jį, žinoma, seka daug pritariančių ar nepritariančių skaitytojų komentarų. Tad diskusijos, kaip gelbėti Europą, tęsiasi. Bet visi komentarai pasirašyti, kaip ir dera rimtam, o ne bulvariniam laikraščiui.
Apžvalga skambėjo per LRT radiją.
