Visi, turintys vaikų, yra patyrę, kad tam tikru metu jie virsta „kodėlčiukais“, klausinėja tai šio, tai ano. Kartais savo smalsumu išveda iš kantrybės, mat sunku vienu kartu paaiškinti, kodėl žolė žalia, kas yra demokratija, ar sugalvoti, kur Prezidentė laiko pinigus.
Visi, turintys vaikų, yra patyrę, kad tam tikru metu jie virsta „kodėlčiukais“, klausinėja tai šio, tai ano. Kartais savo smalsumu išveda iš kantrybės, mat sunku vienu kartu paaiškinti, kodėl žolė žalia, kas yra demokratija, ar sugalvoti, kur Prezidentė laiko pinigus.
Laikui bėgant klausimų mažėja, nes su amžiumi daugėja žinių ir patirties, vaikai auga ir patys randa atsakymus, kartais teisingus, kartais klaidingus. „Kodėlčiukų“ ratas siaurėja ir todėl, kad per kasdienybės rutiną vyresniesiems nėra kada galvos pakelti. Tačiau būna atvejų, kai bent nepaklausti būtų nusikaltimas.
Manau, kad Ignalinos atominės uždarymo epopėja yra vienas iš tokių atvejų. Iš „Verslo žiniose“ skelbtų duomenų aiškėja, kad elektrinėje velniai jodosi. Tik taip galima paaiškinti, kodėl rusų kapitalo valdoma įmonė „NUKEM Technologies“ ėmė konfliktuoti su elektrinės valdžia, kodėl Lietuvai brukami nesertifikuoti vokiečių kompanijos GNS branduolinio kuro saugojimo konteineriai.
Žinoma, kad tokio mąsto projekte atlikėjų ir užsakovų konfliktas galimas, tačiau atominė elektrinė nėra bulvių sandėlis – dėl mažos klaidos kentėti galime ne tik mes, bet ir mūsų vaikai, anūkai ir proanūkiai. Nesuprantu, kodėl Europos Komisija spaudžia susitarti su NUKEM ir GNS, esą kitaip negausime tolesnio finansavimo elektrinei uždaryti. Balsavau už Lietuvos narystę ES, o šiandien man gėda, kad Europos Komisijos biurokratai mano, kad Lietuvoje galima laikytis kitokių standartų nei Vokietijoje ar Prancūzijoje. Ir NUKEM, ir GNS keliautų tiesiu bankroto keliu, jei paaiškėtų, kad uždarinėdami atominę elektrinę, tarkim, Vokietijos mieste Brokdorfe siūlytų nesertifikuotus konteinerius kurui sandėliuoti.
Jokia paslaptis, kad devynis dešimtadalius lėšų Ignalinos AE uždaryti skiria Europos Sąjunga, o jos institucijos, kaip rodo naujausi Europos Komisijos ir ES Audito rūmų atstovų pareiškimai, daugiau pretenzijų turi projekto užsakovams nei rangovams. Pastariesiems Briuselyje pavyko suformuoti vyraujančią nuomonę, kad NUKEM ir GNS objektą esą didvyriškai stato visiškai korumpuotoje šalyje, kurios politikai dar siekia perimti visus Ignalinos AE uždarymo finansinius srautus. Korupcijos lygis Lietuvoje tikrai nėra mažas, visgi drįstu abejoti, kad dėl stringančio elektrinės uždarymo būtų kalti tik lietuviai.
Kažin, ar Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje turi kompetencijos ir drąsos pasakyti, kodėl Briuselis primygtinai rekomenduoja Ignalinai susitarti su NUKEM, tačiau būtų malonu gauti atsakymą į klausimą. Neatmetama galimybė, kad ES paramos keliasdešimt milijonų į savo kišenę nuplukdė atsakingi Lietuvos pareigūnai, jei yra tokių įtarimų, apie juos visuomenė turėtų žinoti.
Visiškai nesuprantu, kodėl dėl Ignalinos AE uždarymo problemų tyli Lietuvos europarlamentarai. Juk puikiai žinome ir Vilijos Blinkevičiūtės, ir Juozo Imbraso iškalbą. Galiu nuspėti, kodėl vandens į burną prisisėmę kiurkso energetikos ministras Arvydas Sekmokas ar Ignalinos AE generalinis direktorius Žilvinas Jurkšus: nenorima konfliktuoti su Europos Komisijos biurokratais, bet nemanau, kad šįkart tyla yra gera byla. Kodėl šią temą apeina kiti politikai – mįslė, galbūt nelabai suvokia, apie ką kalbama.
O kodėl tyli žaliaisiais pasiskelbę? Galbūt turi kitų, svarbesnių darbų? Antai Linas Balsys, Žaliosios politikos instituto vadovas, kryžium gula prieš naujos atominės statybas, tačiau nei jo, nei jo šalininkų neteko matyti protesto akcijose dėl stringančio Ignalinos AE uždarymo. Tuomet ir apima dvejonės, kad Lietuvos žalieji panašūs į arbūzą – žalia tik žievė.
Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją.
