Apie Margaretą Thatcher jau daug pasakyta, bet nepakankamai išryškinta tai, kad jos mintys vis dar gyvos, ne muziejui tinkančios, bet aktualios, ir toliau dalija visuomenę į dvi šalis – dešinesnę ir kairesnę. Štai truputį apie tai, ką teigia ir kaip pagrindžia savo nuomonę jos šalininkai ir priešininkai.
Apie Margaretą Thatcher jau daug pasakyta, bet nepakankamai išryškinta tai, kad jos mintys vis dar gyvos, ne muziejui tinkančios, bet aktualios, ir toliau dalija visuomenę į dvi šalis – dešinesnę ir kairesnę. Štai truputį apie tai, ką teigia ir kaip pagrindžia savo nuomonę jos šalininkai ir priešininkai.
„Su Margaretos Thatcher mirtimi Vakarai neteko paskutiniojo savo didelio vado keturių dešimtmečių trukmės Šaltajame kare tarp komunizmo ir laisvės. Ronaldas Reaganas mirė 2004 m., po metų užgęso Jonas Paulius II. O dabar M. Thatcher“.
Taip rašė dienraščio „Wall Street Journal“ apžvalgininkas Danielis Henningeris ir aiškino, jog „būtent dėl to, kad M. Thatcher ir R. Reaganas priešinosi savo laikų ortodoksijai, pasaulio žmonės šiandien laisvesni“.
Bet toli gražu ne visi su tuo sutiko.
Pasak Londono dienraščio „Independent“, „žinia, kad ji mirė, sukėlė beveik viduramžišką nuotaikų audrą tarp frakcijų už Megę ir prieš Megę. [Megė – tai Margaretos trumpinys.] Tos frakcijos nūn pešėsi lygiai energingai tarpusavy kaip ir jai gyvai esant. Stebino emocijų intensyvumas. Tai nebuvo dalykiškos diskusijos dėl praeities. Tai buvo įkaitę ginčai dėl būklės čia ir dabar.
Pasklidus žiniai apie jos mirtį, prapliupo pasitenkinimo šūksniai, prasidėjo šventimai gatvėse, ant namų sienų pasirodė džiugesį išreiškiantys ar nuodingą piktdžiugą išliejantys grafičiai.
Vienas iš M. Thatcher draugų pareiškė, kad buvusi premjerė būtų pajutusi didžiulį pasitenkinimą, jeigu būtų žinojusi, koks furoras kils po jos mirties. Nei gyvenime, nei mirtyje neprivalėjai jos mėgti. Šia prasme ji buvo vienintelė tokia – pavyzdingai unikali“, – rašė Londono laikraštis „Independent“.
Būdingą ir gerai suformuluotą teigiamą nuomonę apie ją, nenutylėdamas ir minusų, išsakė Šveicarijos dienraštis „Neue Zürcher“. Pirmiausia jis pripažino, kad „visuomenę ir ūkį Didžiojoje Britanijoje dar ir šiandien veikia tečerizmas. Valstybinių įmonių suprivatinimas sukūrė veiksmingus pasaulinius koncernus. Ir niekas šiandien nebenorėtų matyti buvusios profsąjungų galios sugrįžimo.
Tačiau du dešimtmečius po M. Thatcher pasitraukimo iš valdžios aiškiai matyti ir šešėlinės pusės. Pajamų bei galimybių nelygybė didesnė negu Europos žemyne. Finansų krizė sukrėtė pasitikėjimą dereguliavimais Londono mieste.
Bet po to, kai naujųjų leiboristų pažadus palaidojo didžiulis skolų kalnas, šaliai vis dėlto labai toli nuo to, kad ji M. Thatcher palikimui įžvelgtų kokią nors alternatyvą“, – rašė Ciuricho laikraštis.
Taigi čia gal viena labiausiai paplitusių ir pagrįsčiausių nuomonių būtų ta, kad nors ir būtų M. Thatcher ir apskritai tečerizmas daug blogo pridarę, realios ir įgyvendinamos alternatyvos tokiai politikai kaip ir nematyti.
Briuselio dienraštis „Morgen“ ypač pabrėžė neigiamą mirusios politikės palikimą: „nežaboto kapitalizmo proveržį, prieš kurį šiandien protestuoja ne tik gausybė piliečių, bet ir dauguma ekonomistų, galima visiškai tiesiai išvesti iš tų politikos pokyčių, prie kurių būtent šitoji ponia privedė.
Britų istorikas Tonys Judtas vis nustebęs savęs klausdavo, kaip čia galėjo atsitikti, kad vakarietiška visuomenė, kuri ligi M. Thatcher leidosi stipriai vedama pagrindinių socialdemokratiškų principų ir ekonomisto J. M. Keynes`o mokslo, staiga taip visapusiškai priėmė ultraliberalųjį modelį – su visomis šiandieninės krizės ir smunkančio gyvenimo lygio pasekmėmis“, – rašė Belgijos sostinės laikraštis.
Ir štai vienas būdingas žvilgsnis iš daug toliau. Kolumbijos sostinės dienrarštis „Tiempo“ įvertino tečerizmą kaip suklydimą: „iš pradžių su juo iš tiesų prasidėjo gerovės era ir Didžioji Britanija atgavo savigarbą. Tačiau bėgant metams išryškėjo, kokia tai buvo klaida – vienašališkai statyti ant finansų industrijos: krizės protrūkis 2008 m. irgi buvo viena iš silpnos valstybės kontrolės pasekmių.
O Lotynų Amerikai Geležinė Ledi ilgai įsimins dėl dviejų apgailėtinų priežasčių: dėl Folklandų karo prieš Argentiną ir dėl jos paramos Čilės diktatoriui A. Pinočetui“, – rašė Bogotos dienraštis.
Visiškai priešingai – teigiamai – M. Thatcher palikimą kaip pavyzdinį įvertino Honkongo dienraštis „Takungpao“: „ji su savo politika ne tik įvedė didžiulį pokytį pasaulio politikoje. Margareta Thatcher tuomi sustabdė ir Didžiosios Britanijos ekonominį nuosmukį. Tai jai reikia dėkoti, kad Londonas tapo globaliu finansų metropoliu.
O dabartinė euro zonos krizė nepaaiškina tečerizmo žlugimo: priešingai, ji patvirtina jo pagrindinius principus. Euro šalių atsakingieji vadovai turi iš M. Thatcher išmokti, kaip išpampusias gerovės valstybes suliesinti“, – reiškė nuomonę Kinijos laikraštis.
Prahos dienraštis „Lidove Noviny“ iškėlė štai kokį aspektą: „su jos mirtimi Anapilin išėjo iškili atstovė politinės generacijos, kuriai politika buvo gyvenimo viršūnė. Ne, kaip, pavyzdžiui, Gerhardui Schröderiui – tarpinė stotis žengiant į pasakiškai atlyginamą viešųjų ryšių veiklą.
Ne, priešingai savo žinomiausiam įpėdiniui Tony`iui Blairui, M. Thatcher nei už astronomines sumas konsultavo finansų maklerių įmonę „JP Morgan“, nei leidosi diskredituojama brangiai apmokamu „pijaru“, t. y. reklamavimu tokių diktatorių kaip Kazachijos prezidentas Nazarbajevas“, – gyrė M. Thatcher sąžiningumą Čekijos sostinės dienraštis.
Pasak dar vieno Čekijos ir Slovakijos bendro verslo dienraščio „Hospodarske Noviny“, „postkomunistinėje Europoje M. Thatcher visada bus prisimenama kaip politikė, kuri savo griežtos laikysenos dėka padėjo laidoti komunizmą.
Kai kas iš jos ideologijos gali ir toliau būti įkvėpimu Pietų Europai: Graikijoje ir Italijoje reikia būtinai ir skubiai privatizuoti, liberalizuoti ir dereguliuoti darbo rinką“.
Žinoma, kai kurie kairieji laikraščiai, ypač Londono dienraštis „Guardian“, skelbė labai daug neigiamų autorinių komentarų M. Thatcher adresu. Pastarojo kaikraščio žodžiu, „niekas neturėtų ant jos kapo šokti, bet gerai ir tai, kad ji nesulauks valstybinių laidotuvių. Jos paveldas – visuomenės padalijimas, privatus egoizmas ir tam tikras godumo kultas.
Visa tai varžo žmones ir jų bendrą gyvenimą ir sugyvenimą daug labiau, negu tai juos inspiruoja“, – rašė viename iš daugelio savo kritikos straipsnių Londono laikraštis „Guardian“.
Paryžiaus nuosaikiai kairus dienraštis „Monde“ pažvelgė niuansuočiau: „M. Thatcher ir ankstesnis Jungtinių Valstijų prezidentas R. Reaganas nebuvo vieninteliai atsakingi už ekonominę globalizaciją ir vis laisvesnę prekybą, tačiau jie intelektualiai rengė šiems procesams kelią.
O vėliau paskui M. Thatcher bėgo kairieji, nes jie nesugebėjo iš naujo atrasti valstybę kaip aprūpintoją. Deja, ir Europa didele dalimi gyvena pagal koncepciją, kurią M. Thatcher puoselėjo Europos Sąjungos atžvilgiu: tai visų pirma laisvos prekybos zona, suverenių valstybių sąjunga, bet jokiu būdu ne vis glaudesnė bendrija, kaip tai ES steigiamieji dokumentai numato.
Tik didelis politinis talentas leidžia visą epochą šitaip stipriai paveikti. Ji tokį turėjo, be jokios abejonės“, – baigė Prancūzijos sostinės dienraštis.
Anot Izraelio dienraščio „Jerusalem Post“, „be perdėjimo galima pasakyti, kad neoliberalusis mąstymas, kaip jį be kitų išpopuliarino M. Thatcher, įkvėpė Izraelio ūkio stabilizavimo devintąjį dešimtmetį programą.
„Geležinei Ledi“ parodžius, kaip galima pakeisti ir atnaujinti silpstančią ekonomiką su per galingomis profsąjungomis, suvalstybinta pramone ir per didele biurokratija, Izraelis galėjo daugelį jos idėjų perimti. To rezultatas – naujas ūkio augimas ir mūsų aukštųjų technologijų sužydėjimas“, – rašė Jeruzalės laikraštis.
