Nuomonės

2021.12.04 09:00

Mykolas Drunga. Tauta, kurios beveik niekas nepripažįsta

Mykolas Drunga, apžvalgininkas2021.12.04 09:00

„Kai reikėjo kovoti su teroristine Islamo valstybės grupe, kurdai šiaurės rytų Sirijoje buvo Europos Sąjungos ir amerikiečių tiesiog nešiojami ant rankų.

Tačiau dabar kurdams kuriant ir stiprinant savo autonominę savivaldą, tarptautinės paramos jie beveik nesulaukia. O tai sukelia blogas pasekmes“, – Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“ teigia politologė Kristina Helberg, tik ką grįžusi iš kelionės po šį regioną.

Problema atsiskleidžia ore. Kas vyksta į šiaurės rytų Siriją, tam ten greit pasireiškia kvėpavimo sunkumai. O didžiulė oro tarša neatsiejamai susijusi su to regiono turtu – juk būtent šalies šiaurės rytuose slypi didžioji dalis Sirijos naftos – ir kaip tik ji yra vienintelė šiaurės rytų Sirijos savivaldos pajamų versmė.

Pasak politologės Kristinos Helberg, „naftos žaliava perdirbama primityviu būdu, nes modernių perdirbimo įmonių šiame regione nėra. Storų juodų dūmų debesys čia traukia per visą kraštą, jie palieka nuodingas medžiagas, teršiančias orą ir žemę“.

Prieš karą, kuomet prezidentas Basharas al Assadas dar valdė visą Sirijos teritoriją, naftos gavyba buvo valstybės rankose. Žaliavos būdavo perdirbamos dviejose didelėse rafinavimo fabrikuose šalies Vakaruose.

Tačiau nuo 2011-ųjų metų ši naftos perdirbimo sistema žingsnis po žingsnio žlugo. B. al Assado režimas iš kurdų dominuojamų šiaurės rytų traukėsi tam, kad galėtų susitelkti į kovą su sukilėliais likusiose Sirijos dalyse.

O neturėdami perdirbimo įmonių savo gyvenamoje vietoje, ten gyvenantys žmonės pradėjo naftos žaliavą perdirbinėti patys naminėmis priemonėmis“, – pasakojo teisininkė Roni Khalaf.

„Tuo metu trūko visko. Dujų beveik nebuvo, reikėjo kaip mano močiutei virti naudojant suskystintas dujas. Krosnims neturėjome dyzelio, žmonėms reikėjo kirsti medžius, kad šildytųsi degindami medieną.

Žmonės buvo priversti patys ieškoti sprendimų. Kas turėjo pinigų, pasistatė rafinavimo fabriką ir pardavinėjo benziną ir dyzelį tiesiai žmonėms. Niekam nebuvo įdomi iš to kylanti smarvė ir žala sveikatai“.

Kaime, kuriame teisininkė su šeima gyvena, senesnieji gyventojai kentėdavo nuo deguonies trūkumo ir vis daugiau susirgdavo nuo vėžio.

„Kai aš ištekėjau ir į šį kaimą atsikėliau, – tęsė pasakojimą teisininkė, – iš karto pajutau alergijas nuo smarvės ir dujų. Šiandien turiu skausmus krūtinėje, nes vakar smarvė nė akimirką nesustojo, nė sekundę.

Mano sūnus nuo pat gimimo kvėpuoja išleisdamas karkalus, o daktaras pataria, kad mes kuo greičiau iš šio kaimo išsikraustytume“.

Nafta yra vienintelis šiaurės rytų Sirijos savivaldos pajamų šaltinis. Ši savivalda kontroliuoja trečdalį Sirijos teritorijos, tačiau tarptautiniu mastu ji nepripažįstama ir jos pastangos plėtoti naftos gavybą nesulaukia paramos.

Turkija, jos kaimynė, prikiša Šiaurės Rytų savivaldai artumą Kurdistano darbininkų partijai (PKK), kuri laikoma esanti teroristine organizacija ne tik Europoje, bet ir Amerikoje. Tuo pat metu savivaldos kariniai daliniai, Sirijos demokratinės pajėgos, yra artimi sąjungininkai kovoje su vadinamąja Islamo valstybe.

Šiaurės Rytų savivaldos faktas reiškia žengimą briauna, ypač europiečiams. Jie norėtų šiaurės rytus stabilizuoti, tačiau atsižvelgdami į Turkiją jie privengia autonominę savivaldą palaikyti tiesiogiai, net ir rafinavimo fabrikus.

Kaip teigia Savivaldos atstovas Abdelkarimas Omaras, „iš apytikriai 1300 šaltinių, veikia tik apie 250. Ir mes neturime čia jokių rafinavimo fabrikų, bet tik primityvias krosnis. Su jų pagalba išgauname dyzelį ir benziną, kurių kokybė, atvirai kalbant, yra labai prasta. Tai kenkia automobiliams ir aplinkai. Tačiau kadangi nafta yra vienintelis mūsų pragyvenimo šaltinis, kito pasirinkimo neturime“.

Omaras pridūrė, kad „iš naftos pragyvena apie penkis milijonus vietos gyventojų, prie jų reikia pridėti ir apie milijoną išvarytųjų iš kitų regionų, kurie pastogę gauna septyniolikoje stovyklų.

Iš tiesų tarptautinė prieš Islamo valstybę kovojanti koalicija mums žadėjo parūpinti gerais rafinavimo fabrikais. Kai jos ateis, baigsis teršimas, bet iki tol, ką mums daryti?“

„Kurdai jaučiasi palikti likimo valiai“, – teigė Kristina Helberg ir pridūrė, kad stovyklose taip pat įkurdinti ir dešimt tūkstančių Islamo valstybės kovotojų bei jų šeimos narių, kuriuos prižiūri ir aprūpina minėta savivalda.

Bet tai viršija jos jėgas, užtat ji maldauja, kad šalys, iš kurių kilusios Islamo valstybės kovotojų šeimos, įskaitant Vokietiją, savo piliečius atsiimtų. Tik tai vyksta labai lėtai.

O kas nenori atsiimti savo tautiečių, turėtų bent pinigais atsilyginti autonominei savivaldai už jiems suteikiamą globą ir aprūpinimą.

Su tuo sutinka ir politologė Kristina Helberg. Juk Islamo valstybė kaip teroristinė organizacija yra ne vietinė, o globali problema. Deja, autonominės savivaldos pastangos tarptautinėje plotmėje vos pripažįstamos, ką jau kalbėti apie pagarbą joms.

Pavyzdžiui, imkime investavimą į švietimą. Yra mokyklų, kur siūlomas dėstymas kurdų kalba ir arabų kalba mokoma kaip pirmoji užsienio kalba. Šių mokyklų lygis palyginti geras, tačiau daugelis šeimų vis tiek mieliau siunčia savo vaikus į Assado režimo globojamas mokyklas, kurios veikia lygiagrečiai, tačiau yra perpildytos.

Kodėl? Ogi todėl, kad savivaldos mokykloms trūksta pripažinimo, o kartu nepripažįstami ir jų išduodami diplomai – baigimo dokumentai.

Kas mokyklą lanko šiaurės rytuose, tik ten galės studijuoti aukštuosius mokslus ir rasti atitinkamą darbo vietą. Kelias į universitetus Europoje ar režimo kontroliuojamuose regionuose – Damaske, Homse, Aleppe – kurdų mokyklų abiturientams uždarytas.

„Vyraujanti nuotaika šiaurės rytų Sirijoje yra netikrumas“, – apibendrina Kristina Helberg.

„Nežinojimas, kaip bus toliau, žmones sulaiko nuo pastangų čia kurti sau ateitį“, – pritaria ir advokatė Rhoni Khalaf.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt