Angelai Merkel paskelbus, kad ji 2017 m. rudens rinkimuose sieks ketvirtą kartą tapti Vokietijos kanclere, amerikiečių nevyriausybinis strateginių tyrimų institutas „Stratfor“ pripažino, kad ši politikė simbolizuoja stabilumą, bet ir teigė, kad „Europai reikia daugiau negu Angelos Merkel“.
Instituto analitikų nuomone, „susiskaldžiusiame politiniame Europos Sąjungos peizaže, Vokietija ir kanclerė A. Merkel gali atsidurti, tegul ir stovinčios ant kojų, betgi visiškai vienos.
Taip, A. Merkel žadėjo savo vadovaujamos Krikščionių demokratų sąjungos suvažiavime į savo perrinkimo kampaniją leistis iš tvirtos centristinės platformos, kuri susitelktų ties „demokratija, laisve ir pagarba žmogaus ir individo teisėms“.
Ir taip, po netikėto „Brexito“ referendumo ir JAV prezidento rinkimų rezultatų, daug kas Vokietijoje ir skersai išilgai pasaulio į A. Merkel žiūri kaip į pastovumo ir nuosaikumo šaltinį tokiais sudėtingais, netikrumo ir visokių kraštutinumų pripildytais laikais.
Tačiau nors Vokietijos vadovė ir mėgins šiuo savo įvaizdžiu naudotis ir juo remtis per visus politinius įvykius, įskaitant Vokietijos žemių rinkimus, iki pat šalies nacionalinių rinkimų 2017 m. rudenį, Europos Sąjungą per ateinančius kelis mėnesius tykojantys iššūkiai gali būti per dideli, kad užtektų jėgų tik vienam žmogui ar net ir ištisai vienai šaliai juos įveikti.
„Juk per visus 2017-uosius, – tęsia instituto „Stratfor“ analitikai, – prieš Europos Sąjungą kaupsis politinės, finansinės, saugumo grėsmės. Balandį ir gegužę Prancūzija rinks prezidentą. Čia galima Nacionalinio fronto – partijos, kuri nori, kad Prancūzija iš Europos Sąjungos ir iš euro zonos išstotų – pergalė ko gero privestų prie Ekonominės ir pinigų sąjungos ir net visos Europos Sąjungos išardymo.
Lyg to neužtektų, jeigu per gruodžio 4 d. referendumą Italijoje konstucinėms reformoms nebūtų pritarta, tai 2017 m. ten galėtų vykti paankstinti rinkimai, atveriantys duris galimai Penkių žvaigždžių sąjūdžio pergalei. Tai partija, kuri irgi siekia Italijos išstojimo iš euro zonos“.
Pasak jų, jeigu Prancūzijoje į nacionalinę valdžią ateitų Nacionalinis frontas, o Italijoje – Penkių žvaigždžių sąjūdis ir jie abu laikytųsi rinkiminio pažado leisti savo piliečiams referendumu pasisakyti dėl pasilikimo euro zonoje, tai Vokietija pirmiausia turbūt bandytų nusileisti – tam, kad krizės nepaaštrintų.
Tačiau toliau Berlyno valdžia taip pat imtųsi brėžti atsarginius planus bendrosios valiutos nykimui pasitikti. Taigi įvykiai per 2017 m. pirmąją pusę galėtų A. Merkel priversti savo rinkimų kampanijos strategiją keisti nuo europinės integracijos privalumų akcentavimo prie avarinių planų apsaugoti Vokietijos pozicijas braškančioje Europos Sąjungoje.
Vokietijai taip pat reikės kažkaip tvarkytis su Donaldo Trumpo pergalės Amerikoje sukeltu didesniu netikrumu ir nuogąstavimais, pasireiškiančiais Vidurio ir Rytų Europoje.
Jeigu tokios šalys kaip Italija ir Austrija, ko gero, spaus už geresnius Europos Sąjungos santykius su Maskva, tai arčiau sienos su Rusija esančios šalys, tokios kaip Lenkija ir Baltijos valstybės, žvelgs į Vokietiją kaip galinčią joms padėti atsispirti nuo potencialios rusų agresijos.
Vokietija tikriausiai į tai reaguos spausdama partnerius išlaikyti sankcijas Rusijai dar bent keletą mėnesių – tam, kad laimėtų laiko iš pagrindų įvertintinti naują globalinę realybę. Bet tai bus sunku, ypač jei Vašingtonas anksčiau ar vėliau nutartų nutraukti savo paties uždėtas sankcijas Rusijai.
Be to, vienas kitas iš populiariausių kandidatų į Prancūzijos prezidentus jau pasisakė prieš sankcijas, o tai galėtų sukelti trintį ir tarp Europos Sąjungoje vyraujančių politinių jėgų.
O Vokietija net ir prie geriausių norų ne tik negali pavaduoti Jungtinių Amerikos Valstijų kaip pagrindinė Europos Sąjungos rytinio flango karinė gynėja, bet ji pati ekonominiais bei politiniais atžvilgiais yra aiškiai ribota.
Pirma, Vokietijos ekonomika, varoma eksporto, priklauso nuo priėjimo prie užsienio rinkų, užtat dabar Jungtines Valstijas ir Europą užliejusi skepticizmo dėl laisvosios prekybos banga gresia padaryti rimtų nuostolių Vokietijos ūkiui.
Be to, ne visos, bet dauguma iš Europos Sąjungos 28 šalių narių pasirengusios Vokietijai paprieštarauti ir ignoruoti Europos Sąjungos spaudimą, jeigu tai liečia jų vidaus interesus.
Štai, daugumos Europos Sąjungos šalių nacionalinių vyriausybių sprendimas ignoruoti Vokietijos palaikomą planą paskirstyti bėglius tarp šalių narių tik rodo Berlyno įtakos ribotumą.
Kita vertus, tai, kad Vokietija toleruoja euro zonos narių nesugebėjimą įgyvendinti Europos Sąjungs deficito ir įsiskolinimo reikalavimus, rodo Berlyno politinį lankstumą, sykiu ir jo nenorą ar negalėjimą tikrove paversti Europos Sąjungos taisykles.
Tuo tarpu euro zona ir toliau lieka tik ekonominė ir pinigų sąjunga be biudžetų sąjungos, o tai reiškia, kad euro zonos nares vienija tik valiuta, o kiekvienos šalies narės biudžeto politika vis skirtinga.
Planai sukurti Europos bankų sąjungą įvykdyti tik iš dalies, o Vokietijos pasipriešinimas sužlugdė idėją išleisti jungtinius skolos lakštus, kuriuos paremtų euro zonos šalys bendrai.
Nuolatinis eurozonos gelbėjimo fondas galėtų finansuoti mažų ekonomikų ištraukimą iš vandens, tačiau jo nepakaktų tokiai šaliai, kaip Italija, gelbėti, jeigu jai grėstų tapti nemokia.
Visų šių neužbaigtų projektų pamatinė bėda yra Vokietijos nesiryžimas sutikti su priemonėmis, reikalaujančiomis prisiimti didesnį dalijimąsi rizika su Pietų Europos valstybėmis.
Vokietija dėl savo istorijos nenori atrodyti, kad veikia viena, todėl ji nuolat siekia sudaryti koalicijas, kurios vadovautų drauge. Tačiau Europos politinė fragmentacija apsunkina Vokietijai kelią Europos Sąjungoje susikurti konsensą.
„Jeigu 2017 m. Europojeb sustiprės euroskeptiškosios jėgos, tai gali sustiprėti ir antivokiška retorika, kaltinanti Berlyno valdžią dėl taupymo ir diržų susiveržimo politikos, įvestos reaguojant į ekonomikos krizę.
O ir Vokietijos viduje mažėja pritarimas didžiausioms šalies partijoms, krikščionims demokratams ir socialdemokratams, nes kai kurie jų rinkėjai jungiasi prie kylančių naujų jėgų tiek dešinėje, tiek kairėje“, – rašo instituto „Stratfor“ analitikai.
Taigi šiuo metu vis labiau neaišku ne tik tai, ar Angela Merkel liks Vokietijos kanclere po kitą rudenį vyksiančių šalies rinkimų, bet ir tai, ar Vokietija pajėgs išlaikyti Europos Sąjungą nesuirusią.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
