Nuomonės

2021.11.29 10:06

Rasa Dičpetrienė. Apie viso gyvenimo atsakomybę

Rasa Dičpetrienė, Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė, LRT RADIJAS, LRT.lt2021.11.29 10:06

Marija – žavinga 53 metų moteris: mama, žmona, dukra, sesuo, viena empatiškiausių asmenybių, kurias yra tekę sutikti. Jos tėvui, iki šiol gyvenančiam su Marijos 47 metų broliu Dainiumi, ką tik sukako 85. Marija mišrią proto negalią turintį brolį kasryt palydi iki autobuso, vežančio į dienos centrą, ir pati skuba į darbą.


Pasibaigus veikloms centre, Dainius grįžta į namus, kur jo kasdienybe tampa nuobodus, beprasmiškas ir net erzinantis rymojimas su senoliu tėvu. Tad Marijos brolis kažko ieško vaikščiodamas gatvėmis. Kartais prisėda išlenkti alaus bokalą ar kitą, o kai pritrūksta pinigų šiems vyriškiems malonumams – elgetauja.

Marija bandė gaudyti Dainių gatvėse, maldavo liautis, bet veltui. Pasitaiko, kad jam prasiveržia pyktis dėl savo būties, klaikios ir niūrios lyg lapkričio naktis, beprasmybės. Kartą jis užsipuolė keiksnodamas jo būklės nesupratusią praeivę, kuri iškvietė policiją.

Marija jau metus bando išsukti savo brolį nuo atsakomybės teismuose už tai, kad jis yra kitoks. Šiandien Dainius yra psichiatrinėje ligoninėje, o Marija – ašarų, sielvarto ir 47 metus trunkančios kaltės kalėjime. Ji mano esanti kalta, kad būtent ligoninė tapo vienintele išeitimi, kol šeima biurokratiniuose kamščiuose su viltimi laukia vietos broliui bendruomeniniuose globos namuose. Marija supranta, kad ateis ta diena, kai nei tėvas, nei ji pati nebegalės pasirūpinti Dainiumi.

Apie tai, kad tokia diena tikrai ateis, susimąsto ir keturiasdešimtmetė Eglė, paauglio Viliaus mama. Eglė prisimena, kaip pradinėse klasėse nuostabi mokytoja jos sūnų priėmė pati ir išradingai padėjo vaikams susidraugauti su kiek kitonišku berniuku. Nors Eglės sūnui nuo mažens diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas, Vilius pirmaisiais metais mokykloje net turėjo vieną draugą ir nepastebėjo, kad yra kitoks.

Šeštaisiais mokyklos metais, atsidūręs naujoje klasėje, berniukas, kaip ir kiekvienas kitas naujokas, bandė pritapti. Nekviestas svaidė juokelius besibūriuojantiems klasiokams, o po kelių jam skirtų „užsičiaupk!“, pertraukų metu tyliai slankiodavo jiems iš paskos.

Vieną dieną Vilius nugirdo, kaip jį apkalbėjusi mergaitė iššniokštė, kad jis „invalidas“, kad „su juo tikrai kažkas negerai“. Šie žodžiai aštriai įsirėžė į vaiko širdį. Parskubėjęs namo, Vilius linguodamas kartojo: „Aš ne invalidas! Kodėl jie šitaip kalba?“

Mamai kaupėsi ašaros, žodžiai strigo gerklėje, bet ji privalėjo nuraminti sūnų. Nuramino tam kartui. Vilius jautėsi vis nelaimingesnis, nesuprastas ir atstumtas. Draugų jis taip ir nesurado. Susigalvojo sau „nematomą draugą“ ir tyliai pamažu pasislėpė po vienatvės kiautu.

Lietuvoje gyvena daugiau nei 15 tūkstančių neįgalių vaikų, dar daugiau vaikų – su įvairiais sutrikimais. Tiek pat ir unikalių kovos už žmogaus teises istorijų. Lietuvos įstatymai bei Lietuvos ratifikuota Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija įpareigoja gerbti kiekvieno vaiko orumą. Neįgaliųjų teisių konvencija įsipareigojome šviesti visuomenę, šeimas, kovoti su stereotipais, prietarais ir ydinga praktika, susijusia su neįgaliaisiais. Šių konvencijų nuostatos bet kuriam neįgaliajam ir jo šeimos nariui nėra vien tušti žodžiai. Jie yra jų teisių – žmogaus teisių – garantas.

Marijai ir Eglei, tačiau toli gražu ne tik joms, nepasisekė. Nėra kur trauktis. Reikia kovoti, kartais lyg su viso gyvenimo atsakomybės akmeniu ant kupros, lyg vienam prieš visus. Šioje sekinančioje kovoje šeimos nariai tampa tamsiausių negalios užkaborių žinovais. Neretai ir patys jaučiasi neįgalūs, lyg surištomis rankomis kasdien privalantys surinkti save iš naujo.

Dainius ar Vilius gali būti kiekvienoje šeimoje. Ką darytumėte kitaip, jeigu jie būtų Jūsų artimieji? Tikriausiai viską, pirmiausia, kad jie tiesiog būtų laimingesni, nei yra šiandien.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt