Nuomonės

2021.12.04 20:44

Pilsudskio šešėlis tarpukario Lietuvoje: kaltinimai išdavystėmis, slapti pokalbiai ir mįslingi 90 tūkst. lenkų žvalgybos dolerių

knygos ištrauka
Lietuvos istorijos institutas, LRT.lt2021.12.04 20:44

Lietuvos istorijos institutas ir LRT tęsia bendrą darbą skleisdami Lietuvos visuomenei kokybišką informaciją, padedančią geriau pažinti Lietuvos visuomenės ir valstybės istoriją, o taip pat plėsti humanitarinį akiratį. Kiekvieną savaitę LRT portalo skaitytojų dėmesiui siūlomos ištraukos iš Lietuvos istorijos instituto mokslininkų parašytų 2020-2021-aisiais knygų ir publikuotų šaltinių.  

Šįkart LRT portalo skaitytojų dėmesiui siūloma susipažinti su Lietuvos istorijos instituto leidykloje (bendradarbiaujant su Lenkijos institutu Vilniuje ir Lenkijos tautos atminties institutu) 2021-aisiais išleistos knygos „Be emocijų. Lenkų ir lietuvių dialogas apie Józefą Piłsudskį“ ištrauka.

Knygoje publikuojama 16 tekstų bei lenkų ir lietuvių istorikų diskusijos įrašo stenograma. Studijų ir straipsnių temos pirmiausia susijusios su įvairiais Józefo Piłsudskio biografijos aspektais. Paskata šiais knygai atsirasti tapo 2017 m. gruodžio 5-6 dienomis Vilniuje įvykusi konferencija, taip atliepiant 150-ąsias Józefo Piłsudskio gimimo metines.

LRT portale skelbiama knygos ištrauka – Artūro Svarausko straipsnio „Józefo Piłsudskio „dalyvavimas“ Lietuvos vidaus politikoje tarpukariu“ dalis.

Józefo Piłsudskio „dalyvavimas“ Lietuvos vidaus politikoje tarpukariu

Artūras Svarauskas

Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinių santykių dinamika tarpukariu neatsiejama nuo Józefo Piłsudskio asmenybės. Lietuvos valstybės vieta Lenkijos Valstybės Vado užsienio politikos koncepcijose sulaukė ir sulaukia prieštaringų vertinimų. Tarpukario Lietuvoje tai nebuvo vien tik užsienio politikos klausimas. Politikai, kariuomenė ir visuomenė jautriai reagavo į kiekvieną maršalo J. Piłsudskio „politinį judesį“, kuris sulaukdavo atgarsio Lietuvos vidaus politiniame gyvenime. Šiame tekste norėtųsi aptarti kelis atvejus ir priminti kelis pavyzdžius iš tarpukario Lietuvos vidaus politinio gyvenimo, kada J. Piłsudskio vardas lietuvių politikų buvo pasitelkiamas kaip argumentas savo politiniams tikslams siekti. Kitaip tariant, kaip J. Piłsudskis „pasitarnavo“ Lietuvos vidaus politikos konkurencinėje kovoje?

Kelios pastabos apie Lietuvos politikų požiūrį į dvišalius santykius su Lenkija tarpukariu

Tarpukariu Lietuvos ir Lenkijos santykių mazgą mėginta narplioti ne kartą. Be oficialių derybų, vyko slapti abiejų pusių atstovų susitikimai, nepriklausomai nuo to, kuri politinė jėga stovėjo už valstybės vairo. Krikščionių demokratų, liaudininkų ar tautininkų lyderiai skirtingais metais ieškojo ne tik oficialių kelių, kurie vestų į Vilniaus atgavimą. Buvo ir neoficialių mėginimų spręsti dvišalius santykius užklupusias negandas. Kita vertus, visos Lietuvos politinės partijos ir politiniai veikėjai iš esmės elgėsi vienodai. Būdami opozicijoje garsiai šaukė ir spaudoje rašė kaltinamuosius nuosprendžius vyriausybėms dėl lietuvių nacionalinių interesų išdavystės. Tačiau tos pačios jėgos, atsidūrusios valdžioje, nevengė visų, t. y. neoficialių ir slaptų, susitikimų su lenkų puse, siekdamos sureguliuoti dvišalius santykius.

Lietuvos partinio ir apskritai politinio elito laikyseną santykių su Lenkija atžvilgiu trumpai galima charakterizuoti taip: iki 1920 m. spalio Lenkija buvo laikoma nepatikima ir pavojinga kaimyne, tačiau Sovietų Rusijos grėsmė rodėsi didesnė. Tačiau po Lucjano Żeligowskio akcijos vertinimas pasikeitė. Politikai jautė stiprų visuomenės ir kariuomenės spaudimą. Galiausiai bet koks bet kurios vyriausybės mėginimas ieškoti modus vivendi su Lenkija buvo traktuojamas kaip: 1) Vilniaus išsižadėjimas, 2) kaip nacionalinių Lietuvos interesų išdavystė. 1921 m. rudenį, kai centro dešinės, t. y. krikščionių demokratų ir liaudininkų, vyriausybė iš principo neatmetė II Hymanso projekto kaip tolesnių derybų objekto galimybės, Kaune buvo pasikėsinta į delegacijos Ženevoje vadovo Ernesto Galvanausko gyvybę. Jo bute paryčiais sprogo per langą įmestas užtaisas. Tokios žinutės turinys buvo labiau nei aiškus.

Józefo Piłsudskio veiksnys Lietuvos vidaus politikoje 1926-1927 m.

J. Piłsudskio vardas į Lietuvos politinę areną dar kartą „grįžo“ 1926 m. Tada gegužės 8-10 d. Lietuvoje įvyko rinkimai į III Seimą. Po kelių dienų Lenkijoje J. Piłsudskis įvykdė valstybės perversmą. Šių svarbių karinių-politinių transformacijų abiejose valstybėse datų sutapimas Lietuvos politikoje mėgintas panaudoti keliais aspektais. Pirma, įvykiai Lenkijoje tapo dešiniųjų Lietuvos politikų propagandiniu įrankiu kritikuojant politinius oponentus iš kairės. Antra, J. Piłsudskio veiksmai tapo pavyzdžiu, kaip būtų galima grąžinti valdžią į savo rankas. Šiuos du aspektus derėtų aptarti išsamiau.

Po rinkimų į III Seimą 1926 m. gegužę Lietuvoje pirmą kartą parlamentarizmo istorijoje dešinysis katalikiškasis krikščionių demokratų blokas tapo opozicine jėga. Pralaimėjimą lėmė šešerius metus užsitęsęs į autoritarizmą linkstantis ir klerikalizmu Lietuvos politinį pasaulį dažantis krikščionių demokratų valdymas. Kita vertus, netrukus buvusioji krikščionių demokratų valdžia vėl tapo labiau artima didžiajai daliai Lietuvos visuomenės nei naujoji kairiųjų valdžia. Naująją koaliciją sudarė kairiosios partijos ir tautinių mažumų atstovai. Katalikiškos šalies visuomenės dauguma 1926 m. liaudininkų-socialdemokratų ir tautinių mažumų koaliciją netrukus pradėjo laikyti grėsme „tautiniam“ ir „religiniam“ valstybės pamatui. Žinoma, tokias nuotaikas kurstė opozicijoje atsidūrę krikščionys demokratai.

Opozicija kritikavo vyriausybę visais įmanomais būdais ir gąsdino visuomenę dėl bolševikų bei lenkų grėsmių valstybės išlikimui. Gegužės 12 d. prasidėjusieji įvykiai Lenkijoje pylė vandenį ant Lietuvos politinės opozicijos gąsdinimų malūno. Nuo 1926 m. pavasario Lietuvoje palaipsniui intensyvėjo šių partijų lyderių eskaluojama mintis apie tai, kad J. Piłsudskis gali imtis tiesioginės agresijos prieš arba netiesioginės penetracijos į Lietuvą. Aiškinta, kad esamoji kairiųjų vyriausybė nesanti pajėgi atsilaikyti prieš galimas Lenkijos užmačias Lietuvos atžvilgiu. Argumentai nebuvo labai rafinuoti – tiesiog teigta, kad J. Piłsudskis ir naujoji Lietuvos valdžia esantys socialistai, todėl jų veiksmai gali būti neprognozuojami.

Viename krikščionių demokratų oficiozinės spaudos straipsnyje, skirtame J. Piłsudskio perversmui Lenkijoje aptarti, buvo rašoma: „Dėl to, įvertindami Lenkijos įvykius ir turėdami galvoj, jog J. Piłsudskis tapo pergalėtoju, mes lietuviai labai rimtai turime susirūpinti mūsų valstybės ateitimi. Juk J. Piłsudskis palaiminęs Vilniaus užgrobimą, gali palaiminti Lenkijos kariuomenės žygius vieną kartą baigti su Lietuva. Juk visoki lenkų bandymai mus išprovokuoti ties demarkacijos linija gali būti pirmosios kregždės tolimesniems planams vykdyti.“

„J. Piłsudskio – kaip grėsmės Lietuvai“ retorika opozicijoje esančių krikščionių demokratų žodyne 1926 m. antrojoje pusėje stiprėjo ir darėsi agresyvesnė. Reikia atkreipti dėmesį, kad žodynas buvo orientuotas į „vidaus politines kovas“, todėl šiam tikslui tiko visos priemonės. Opozicija šią grėsmę įžvelgė kone visuose kairiųjų vyriausybės žingsniuose. Bene didžiausio atgarsio sulaukę atvejai – kairiųjų ministrų kabineto sprendimas liberalizuoti mokyklų steigimo tvarką Lietuvoje. Tais metais palengvintos sąlygos kurtis privačioms mokykloms. Kaip to rezultatas Vidurio ir Rytų Lietuvoje įsteigta 70 naujų „Pochodnios“ išlaikomų lenkiškų pradžios mokyklų. Šis faktas ypač kurstė aistras visuomenėje. Tai buvo tapatinama su netiesiogine jei ne Lenkijos grėsme, tai bent jau neteisybe lietuvių tautinių interesų atžvilgiu. Tuo metu lenkų administracija Vilniuje lietuviškas mokyklas uždarinėjo.

J. Piłsudskio perversmo atgarsiai 1926 m. atsispindėjo ne tik tarpusavyje konkuruojančių Lietuvos politinių partijų polemikoje. Kaip minėta, „Lenkijos grėsmių Lietuvai“ korta naudota visuomenei kurstyti prieš kairiųjų vyriausybę. Kita vertus, tai neatspindėjo tikrosios krikščionių demokratų pozicijos Lenkijos ir J. Piłsudskio atžvilgiu. Tikroji politinė padėtis buvo netgi priešinga. Kairiųjų vyriausybė, kurią krikščionys demokratai ir tautininkai kaltino „nuolaidžiavimu Lenkijai“, laikėsi „nenuolaidžiavimo Lenkijai“ krypties.

Oficialiajai Varšuvai nepavyko užmegzti perspektyvių kontaktų. Mykolo Sleževičiaus vadovaujamas Kabinetas prioritetu laikė santykius su SSRS. Tuo pagrindu 1926 m. rugsėjo 28 d. pasirašyta nepuolimo sutartis. Tai neatitiko Lenkijos interesų, todėl per karinę žvalgybą pradėta ieškoti kontaktų su opozicijoje esančiais krikščionimis demokratais ir tautininkais. Lenkų žvalgybininkų duomenimis, nuo 1926 m. rudens buvo palaikomi ryšiai su įtakingais krikščionių demokratų veikėjais. Netgi buvo sutarta, kad maždaug už 90 000 JAV dolerių palaipsniui krikščionių demokratų spauda pradės keisti savo poziciją dvišalių santykių su Lenkija reikalu. Vėliau ketinta pateikti net konkrečią programą, kaip tuos santykius plėtoti. Jei lenkų žvalgybos informacija yra teisinga, tokiam planui yra pritarę Aleksandras Stulginskis, LKDP CK narys kun. Jonas Steponavičius ir keli kiti katalikų politikai.

Pasitikėti lenkų žvalgybos duomenimis pagrindo yra dar ir todėl, kad visą ketvirtąjį dešimtmetį krikščionys demokratai buvo aiškiai prolenkiškos užsienio politikos krypties šalininkai. Vienas LKDP lyderių Leonas Bistras taip rašė apie dvišalių santykių nebuvimo priežastimi buvusį Vilnių: „Normalus žmogus, saugodamas savo kūno integralumą, brangina savo kūno ir mažiausią, ne tik svarbiausią dalis, bet jei kuri dalis ima gangrenuoti, tai dėdamas visas pastangas jai išgelbėti, vis dėlto nepaleidžia iš akių viso organizmo.“

Kitaip tariant, ketvirtajame dešimtmetyje krikščionys demokratai santykius su Lenkija siūlė užmegzti netgi einant į kompromisą dėl Vilniaus. Čia svarbi viena pastaba. Nepaisant rėksmingos antilenkiškos krikščionių demokratų retorikos, būtent ši srovė buvo labiausiai linkusi ieškoti kompromisų su Lenkija, netgi atsisakant principinio Vilniaus klausimo palankaus sprendimo Lietuvai. Šiame kontekste J. Piłsudskio asmuo tapo tarsi „rišamąja“ medžiaga. Krikščionims demokratams jo artimos lietuviškos šaknys, nepaisant tolimų socialistinių ideologinių pažiūrų, turėjo tapti tiltu, jungiančiu abi valstybes. Net ir 1938 m. po moraliai skausmingo diplomatinių santykių užmezgimo būdo krikščionys demokratai pozityviai vertino susiklosčiusią padėtį. Ta proga vienas lyderių – Kazys Pakštas dalijosi savo nuotaikomis apie tai, kad santykius su Lenkija esą reikėjo gerinti anksčiau. K. Pakštas prisiminė, kad dar J. Piłsudskiui gyvam esant jis dėjo daug pastangų dvišaliams santykiams užmegzti. Siūlė sudaryti neoficialią lietuvių ir lenkų derybininkų delegaciją, tačiau tautininkų vyriausybė esą to nenorėjusi.

Józefas Piłsudskis Gegužės ir Gruodžio perversmuose Lenkijoje ir Lietuvoje

1926 m. antrojoje pusėje politinė atmosfera Lietuvoje kaito. Prie opozicijoje kairiųjų vyriausybei esančių krikščionių demokratų netrukus prisijungė tautininkų lyderiai Antanas Smetona ir Augustinas Voldemaras. Tautininkai – marginalinė Lietuvos parlamentinio laikotarpio partija, kuri iki trečiojo dešimtmečio pabaigos iš esmės net neturėjo savo partinės organizacijos. Dėl konservatyvios socialinės programos ir savotiškos arogancijos parlamentarizmui ši partija nebuvo populiari, jos atstovai nebuvo renkami į Seimą. Nepaisant to, kad tautininkai savo gretose vienijo bene žymiausius valstybės ir visuomenės lyderius – pirmąjį prezidentą A. Smetoną, pirmąjį ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą. Kurį laiką jos sąrašuose buvo matyti lietuvių tautinio atgimimo patriarcho Jono Basanavičiaus arba žymaus rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus pavardės. Partiją rėmė Juozas Tumas-Vaižgantas. „Generolai be armijos“ – taip neretai buvo apibūdinama tautininkų sąjunga, kuri tik susiblokavusi su centro kairės valstiečių liaudininkų sąjunga rinkimuose į III Seimą 1926 m. gavo tris mandatus.

Kita vertus, patekimas į Seimą tautininkų lyderių nežavėjo. Jie politinės įtakos valstybės valdymui nedarė. Politinės ambicijos prasilenkė su realia politine padėtimi Seimo salėje. Todėl tautininkai netruko prisijungti prie opozicijoje esančių krikščionių demokratų, kritikuodami vyriausybę. Kartu abiejų partijų lyderiai pradėjo ieškoti sąlyčio taškų bendrai veiklai. Čia reikšmingas „išorės“, arba tarptautinės politikos, veiksnys, t. y. Lenkija ir SSRS. Kadangi straipsnio objektas sietinas su Lenkija, todėl šis aspektas reikalauja detalesnio aptarimo.

Kaip minėta, J. Piłsudskio perversmas Lenkijoje sulaukė didelio abiejų srovių lyderių susidomėjimo. Kita vertus, krikščionys demokratai ir tautininkai su J. Piłsudskio karine akcija Varšuvoje siejo skirtingus tikslus. Krikščionims demokratams tai buvo pavyzdys, koks galėtų būti vienas iš būdų susigrąžinti valdžią, kurią jie prarado po rinkimų į III Seimą. Tautininkų lyderiams, diskutavusiems perversmo tema jau kelerius metus iš eilės, tai buvo būdas sužinoti, kokia būtų Vakarų valstybių reakcija į įvykusį faktą. Todėl, kai 1926 m. gruodį dalis Lietuvos karininkų, nuvertę kairiųjų vyriausybę, valdžios svertus perdavė tautininkų vadams, prie jų prisidėjo ir krikščionys demokratai. Nesigilindami į patį perversmą, turėtume atkreipti dėmesį į perversmo „reikalingumo“ argumentaciją, kurią naudojo krikščionys demokratai ir tautininkai.

Oficialiajai Varšuvai nepavyko užmegzti perspektyvių kontaktų. Mykolo Sleževičiaus vadovaujamas Kabinetas prioritetu laikė santykius su SSRS.

Pirmaisiais metais po perversmo svarbiausias buvo tariamo bolševikų pučo motyvas. Esą gruodžio 17-osios perversmas „išgelbėjo“ Lietuvą nuo slaptų Maskvos kėslų per Lietuvos komunistų partiją nuversti „neveiksnią“ Mykolo Sleževičiaus vyriausybę. Ilgainiui šį motyvą papildė kitas, siejamas su J. Piłsudskiu. „Visuomenės reikmėms“ pritaikytoje retorikoje perversmo neišvengiamumą mėginantys pagrįsti krikščionys demokratai kartojo, kad J. Piłsudskis turėjo kėslų, kurie grėsė Lietuvos teritoriniam vientisumui. Tokį įspūdį stiprino „plečkaitininkų“ veikla. Šie kairiųjų pažiūrų asmenys po nepavykusio pučo Tauragėje, kurio metu norėjo atkurti demokratinę valstybės santvarką, nuo 1927 m. pabaigos persikėlė už Lietuvos ribų. Plečkaitininkai turėjo kontaktų su Lenkijos karine vadovybe, tačiau, nerasdami didesnės paramos Lietuvoje, jie netapo reikšmingesniu veiksniu J. Piłsudskio politikoje Lietuvos atžvilgiu. Tačiau jie tapo parankiu politinės propagandos įrankiu – įrodymu, kad J. Piłsudskis kursto neramumus Lietuvoje.

Tiesa, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad maždaug nuo 4-ojo dešimtmečio vidurio „bolševikų pučo“ ir „J. Piłsudskio agresijos prieš Lietuvą“ motyvai viešojoje erdvėje tapo antraeiliai. Nuo tada dominavo „netikusio lietuviško parlamentarizmo“ ar „partinio susiskaldymo“ argumentas. Jį ypač dažnai naudojo tautininkų vadai.

Įdomu tai, kad tokios retorikos kontekste, bent jau 1926 m. žiemą – 1927 m. vasarą, Lietuvos ir Lenkijos byloje pradėjo rastis ženklų, kad situacija dėl dvišalių santykių reguliavimo gali krypti pozityvia linkme. 1927 m. vasarį Vilniuje mirė lietuvių nacionalinio judėjimo simbolis J. Basanavičius. Delegacija, iš Kauno vykusi į laidotuves Vilniuje, sutikta gana šiltai, be jokių formalumų praleista pro demarkacinę liniją. Nuo ten iki Vilniaus delegacijai skirtas specialus traukinio vagonas. Tačiau toks optimistinis epizodas truko neilgai, nes jau tų metų rudenį prasidėjo atviras J. Piłsudskio spaudimas Kaunui judinti iš mirties taško dvišalių santykių klausimą. Minint septintąsias L. Żeligowskio akcijos metines spalio 9 d., J. Piłsudskis iš Varšuvos atvyko į iškilmes Vilniuje. Kalbų tonas buvo negailestingas Lietuvos vyriausybės atžvilgiu. Lapkričio 22 d. jis, lydimas Lenkijos užsienio reikalų ministro ir Generalinio štabo vadovybės, dar kartą atvažiavo į Vilnių, kur oficialiomis žiniomis vyko keli pasitarimai dėl Lenkijos pozicijos būsimame Tautų sąjungos tarybos posėdyje. Čia gruodžio mėnesį vėl turėjo būti narpliojamas dviejų nesusikalbančių kaimynių santykių klausimas.

1927 m. vasarį Vilniuje mirė lietuvių nacionalinio judėjimo simbolis J. Basanavičius. Delegacija, iš Kauno vykusi į laidotuves Vilniuje, sutikta gana šiltai, be jokių formalumų praleista pro demarkacinę liniją. Nuo ten iki Vilniaus delegacijai skirtas specialus traukinio vagonas.

Šiuos J. Piłsudskio vizitus į Vilnių ir griežtas kalbas Lietuvos vyriausybės atžvilgiu greitai užčiuopė ir savo tikslams vidaus politikoje mėgino panaudoti krikščionys demokratai. Tada situacija Lietuvoje buvo tokia: po 1926 m. gruodžio perversmo bent keturis mėnesius krikdemai ir tautininkai, remiami kariuomenės, imitavo politinę koaliciją. Krikščionys demokratai prisidėjo prie perversmo padarinių legalizavimo, tikėdamiesi, kad netrukus bus paleistas paralyžiuotas III Seimas. Tada bus sušaukti nauji rinkimai ir jie, kaip didžiausia bei įtakingiausia politinė partija, tuos rinkimus laimės. Tokia perspektyva buvo reali, nes tautininkai, kaip minėta, savo partinės organizacijos ir palaikymo visuomenėje beveik neturėjo. A. Smetona ir A. Voldemaras turėjo kitokių tikslų. Be to, suvokė krikščionių demokratų užmačias.

Tačiau jiems kurį laiką reikėjo krikdemų paramos tam, kad pastarieji per gausias katalikiškas organizacijas padėtų valstybėje sudaryti palankų visuomenės požiūrį į jų valdymą iki tada, kai galutinai bus legalizuoti perversmo padariniai. Seimo rinkimų tautininkų lyderiai rengti nesiruošė, nes suvokė jų pasekmes. 1927 m. pavasarį krikdemai suprato patekę į politinį akligatvį, todėl nuo tautininkų atsiribojo. Tapo opozicija. J. Piłsudskio aštrūs pasisakymai Vilniuje ir visuomenėje plintantys gandai, kad lenkai ruošia kažkokią avantiūrą prieš Lietuvą, kad ir per politinius emigrantus – plečkaitininkus, tapo pretekstu patiems krikdemams įsivelti į politinę avantiūrą prieš A. Smetoną.

Įvykiai klostėsi taip. Krikdemų stovyklos žmogus – tuometinis Lietuvos pasiuntinys Latvijoje Kazys Bizauskas siuntė signalus, esą Latvijos politinė vadovybė samprotauja, kad J. Piłsudskis ruošia žygį į Lietuvą. Lapkričio 24-26 d. LKDP CK pirmininko Leono Bistro žmona slapta su kažkokiais nurodymais kelis kartus vakarais apsilankė pas šeimos draugą pulkininką Joną Petruitį. Pastarasis buvo aktyvus 1926 m. gruodžio perversmo dalyvis. Po vizitų minėtas pulkininkas sušaukė Kauno įgulų dalių vadų susirinkimą. Slaptosios policijos duomenimis, susirinkime pulkininkas karininkams nupasakojo, kad Lietuvai didelį pavojų kelianti Lenkija, nes prie demarkacinės linijos esančios sukoncentruotos „plečkaitininkų bandos“, kad ryšiai su Varėna, Vieviu jau nutraukti, bet Vyriausiasis štabas jokių priemonių neketinąs imtis, nes štabe sėdįs „lenkų agentas“.

Pasak pulkininko, vyriausybė esą iškilus pavojui pabėgsianti iš Lietuvos. Vienintele išeitimi iš susidariusios padėties J. Petruitis laikė eiti pas prezidentą ir reikalauti, kad tučtuojau būtų sudaryta nauja koalicinė vyriausybė, t. y. įsileisti krikščionys demokratai. Nors dauguma karininkų tokiai Lietuvos „gelbėjimo akcijai“ nepritarė, tačiau likę ištikimi J. Petruičiui keli karininkai kartu nuvyko į prezidentūrą. Kaip ir buvo galima tikėtis, tokia avantiūra buvo greitai sustabdyta – visi trys „gelbėtojai“ buvo areštuoti, o krikščionių demokratų lyderis skubiai pasitraukė iš Lietuvos.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt