Nuomonės

2021.11.22 18:13

Artūras Morozovas. Kilometras tarp žurnalistikos ir propagandos

Artūras Morozovas, žurnalistas, LRT.lt2021.11.22 18:13

„Praėjusią parą į pasienį neįleistas N skaičius žurnalistų“, – tokia iškalbinga, pavojų demokratijai signalizuojančia eilute siūliau papildyti kasdien skelbiamą statistiką apie neįleistus migrantus.

Liepą šalyje įvedus ekstremaliąją padėtį, imtos riboti įprastos žurnalistų darbo pasienyje laisvės. Visuomenės informavimo priemonių prašyta kantrybės ir pilietiško supratimo, po to kviesta dar kiek luktelti, kol baigsis „Zapad“ pratybos, dar vėliau – kol bus priimtas nutarimas. Įvedus nepaprastąją padėtį, žiniasklaidos atstovai, jau išreiškę santūrų pasipiktinimą, sulaukė laiško iš Vidaus reikalų ministerijos su kvietimu stebėti įvykius pasienyje. Naujose instrukcijose buvo raudonai išskirtas vienas reikalavimas – nesiartinti prie sienos arčiau nei vienas kilometras.

Išskirtinę situaciją, Lietuvai ir pasauliui svarbų įvykį, reikalauta nušviesti žvelgiant iš kilometro distancijos, stovint miške ar pakelėje, renkant nuogirdas iš pasienio gyventojų. Pasienio ruožas – tai miškai, keliai ir gyvenvietės. Tai, kas svarbu, vyksta patrulio take, į kurį vykti draudžiama.

Taip siūlyta kurti gandų ir paskalų žurnalistiką, tapti abiejų pusių propagandos retransliuotojais, leisti įsivyrauti vieninteliam institucionalizuotam požiūriui į šią krizę. Krizę, apie kurią taip ilgai visuomenė žinojo tik iš pasieniečių pasidalytų įrašų socialiniuose tinkluose bei kas rytą pateikiamos statistikos.

Noriu pasidžiaugti, kad, nors ir taip vėlai, vis dėlto ministerija su Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pritarimu nusprendė įsileisti žurnalistus. Kodėl tai svarbu?

Žiniasklaidos laisvė, visuomenės žinojimas, kas vyksta šalyje, yra vienas ryškiausių demokratijos bruožų. Ir ji buvo ribojama vienos tarnybos sprendimu. Dėl to visuomenė ilgai nežinojo, tik spėliojo, kas vyksta pasienyje, kaip ir kokiais metodais mūsų vardu valstybę saugo pareigūnai.

Nerimą keliantis pasirodė ir kitas ženklas – tai tylus pačios žiniasklaidos ir Žurnalistų sąjungos pritarimas. Formaliai žurnalistų išreikštas reikalavimas sulaukė tokio pat formalaus valdžios atsakymo.

Informacijos stygių stengėsi kompensuoti VSAT, dalindamasi fotografijomis bei vaizdo įrašais. Viename tokiame įraše matome pasieniečius ar karius, per upelį mėtančius maistą bei vandenį ten įstrigusiems migrantams. Minia migrantų ploja bei dėkoja Lietuvai.

Nerimą keliantis pasirodė ir kitas ženklas – tai tylus pačios žiniasklaidos ir Žurnalistų sąjungos pritarimas.

Kituose įrašuose rodoma, kaip buvo sulaikyti migrantai, kirtę sieną, kaip dalinami humanitariniai paketai.

Visi jie jau yra informacinėje šiukšliadėžėje, nes buvo skirti akimirkai sužibti socialiniuose tinkluose, tapti vieša ataskaita, skirta ne informuoti, o formuoti norimą įvaizdį.

Kalbame apie didįjį šios istorijos naratyvą, kuris traukia mūsų ir tarptautinės bendruomenės dėmesį, per kurį pažįstame situaciją, kuris išliks kaip vizuali šio įvykio asociacija, liks medijų archyve, o vaizdai – atmintyje.

Žymi „Deutsche Welle“ naujienų žurnalistė Amanda Rivkin savo „Twitterio“ paskyroje, reikšdama nerimą dėl to, kad žurnalistai neįleidžiami į Lietuvos bei Lenkijos pasienį, sufleruoja ir auksinę informacinio karo taisyklę: jei nėra vaizdų, nėra ir istorijos; jei neturi istorijos, neturi ir savo pasakojimo.

Tarptautinė žiniasklaida istoriją pasakoja iš Baltarusijos valstybinės žiniasklaidos transliuojamų vaizdų bei nuvykę ten, į kitą koncertinos pusę, kur juos mielai įsileidžia. Toje pusėje žurnalistų darbo sąlygas, ką ir kada jie matys, diktuoja režimas.

Bičiulis fotografas Pavelas Volkovas, rusas, pelnęs daugybę dokumentinės fotografijos apdovanojimų (taip pat ir Vilniuje), prieš savaitę nuvyko į Baltarusiją ir pradėjo dalintis fotografijomis iš pasienio su Lenkija.

Pirmoje fotografijoje – migrantė moteris, mama, ant rankų laikanti kombinezonu aprengtą vaiką. Moters ir vaiko žvilgsniai kupini nerimo ir nuovargio. Jie stovi prie koncertinos, kitoje jos pusėje kabo Lenkijos vėliava, matyti kariai bei jų transportas.

Kitoje, nespalvotoje, fotografijoje – mergaitė užmerktomis akimis. Jai ant veido užrašytas žodis „Die“ („Mirk“ – angl). Tai visiškai objektyvūs vaizdai, tai, ką fotožurnalistas matė ir galėjo ten užfiksuoti.

Tarptautinė žiniasklaida istoriją pasakoja iš Baltarusijos valstybinės žiniasklaidos transliuojamų vaizdų bei nuvykę ten, į kitą koncertinos pusę, kur juos mielai įsileidžia.

Anot jo, žurnalistikos akreditaciją ir leidimą vykti į pasienį Baltarusijoje gauti nesunku. Be Pavelo, ten buvo ir daugiau fotografų bei žurnalistų. Dabar jų ten dar daugiau. „NYTimes“ ir BBC reportažai, CNN kanalas pasidalino jau antru vaizdo įrašu iš pasienio. Baltarusija kviečiasi tarptautinę žiniasklaidą, o tiems, kurie negali atvykti, siūlo savo kurtus dokumentinius vaizdus iš karščiausių įvykio vietų.

CNN žurnalisto Matthew Chance`o reportažuose vizuali kalba – ta pati, nes žvilgsnio taškas tas pats – tvora, kitapus išsirikiavę sieną saugantys kaukėti Lenkijos pareigūnai, į sušalusias moteris ir vaikus atkreiptos vandens patrankos. Tai matome reportaže. Kodėl CNN nerodo migrantus apsupusių Baltarusijos pareigūnų, galima tik spėlioti – greičiausiai tokia buvo sąlyga. Kadangi tai vienintelė galimybė tarptautinei žiniasklaidai patekti į patrulio taką, toji pusė gali ir sąlygas kelti savas. O žurnalisto žodžiai, nupasakojantys tai, ko negalima filmuoti (kad šie migrantai – Lukašenkos ginklai), skamba kaip pilka informacija įspūdingų ir sukrečiančių vaizdų fone.

Taip ši migracijos krizė jau įgauna savą veidą, tačiau jis piešiamas – jų, be mūsų dalyvavimo: aštri pjaunamoji tvora, skirianti visų pirma matomus bejėgius vaikus, pažeidžiamas moteris ir mažiau istorijos vizualumui įdomius vyrus. Prieš juos – siena atsitvėrusi ir mirtis stebinti beveidė, beširdė uniformuotų ir tylinčių figūrų minia. Anoniminės lietuvių bei lenkų pareigūnų grupės niekas nepažįsta, todėl ir morališkai nestovi kartu. Nes greta jų nestovi žurnalistai. Nežinome jų vardų, negirdime jų pasakojimų, dilemų, su kuriomis jie susiduria, žmogiškų išgyvenimų. Tokiame vakuume iš jų nesunku padaryti amoralius padarus. Tai Lukašenka daro ir darys, ypač ten padažnėjus migrantų mirtims.

Šią savaitę nekantraujame vykti į pasienį, pažinti ten esančius karius bei pasieniečius, išgirsti jų pasakojimus, suprasti, kaip atrodė pasienio ruožo kasdienybė šiuos keturis mėnesius ir kompensuoti taip trūkstamą žinojimo spragą. Taip pat išvysti ir į šalį norinčius patekti migrantų veidus bei išgirsti istorijas.

Ir dėl šios susidariusios beprecedentės situacijos kritikuoti norisi ne tik valstybės institucijas, kurios, lengvai apribojus žiniasklaidos darbą patrulio take, galėjo veikti laisviau ir sklandžiau, o visų pirma – pačią žiniasklaidą – redakcijas bei Lietuvos žurnalistų sąjungą, kurie nuo pat pradžių neišreiškė pozicijos kategoriškai, per vėlai sėdo prie derybų stalo ir per mažai reikalavo. Neatsirado abiem pusėms tinkamų darbo taisyklių, pasitikėjimo. Taip pat ir visuomenė, kuri susitaikė gyventi be tiesioginės informacijos ir jos nereikalauti iš žiniasklaidos.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt