Nuomonės

2021.11.21 14:28

Piktos kino kritikės. Kinas ir žiupsnelis politikos „Scanoramai“ pasibaigus

Piktos Kino Kritikės, LRT.lt2021.11.21 14:28

Lapkričio 4–14 dienomis galėjome kiek atsipūsti nuo visų gyvenimiškų, konkrečiau – lietuviškų, krizių ir pasislėpti tamsiose kino salėse, mat vyko „Scanorama“. Lapkričio 15 d. į demagoginę realybę grąžino LRT forumo diskusija apie pasienio su Baltarusija krizę.

Tada pamanėme, jei prasidėtų nebe hibridinis, o fizinis karas, į frontą eitume ne su Laisvės partija, už kurią balsavome, o su nauju mūsų favoritu – sveikatos ministru Arūnu Dulkiu, mat šį kino salėse matėme dažnai kaip ir save, ne tik Sergejaus Loznicos filmo „Babij Jaras. Kontekstas“(„Babij Jar. Kontekst“) premjeroje, kur ramiai sėdėjo premjerė ir kaip visada oriai, liūdnai bei juokingai jau spėjęs pagarsėti šalies prezidentas.

Matyti jis turėjo baisius vaizdus, bet turbūt mažai ką suprato, mat vėliau paskelbė, kad į Lietuvą gal ir būtų galima įsileisti pabėgėlių (tfu, migrantų), bet tik krikščionių...

Kadangi Sergejus Loznica jau tapo „Scanoramos“ veidu, o po labai dramatiškai pavadinto „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ tikriausiai taps ir mylimiausiu šalies režisieriumi (gal net gaus nacionalinę premiją), nusprendėme ir mes pasižiūrėti jo šiais metais Kanuose rodytą filmą. Pasirodo, režisierius filmui panaudojo archyvinę medžiagą, kurią rinko vaidybiniam filmui. Tikriausiai belieka dėkoti pandemijai, kadangi Loznicai vaidybiniame kine sekasi kur kas sunkiau nei dokumentiniame.

„Babij Jaras. Kontekstas“ sukurtas Loznicos firminiu stiliumi. Čia iš esmės nėra jokio komentaro, paaiškinančio, kas vyksta ekrane. Tik minimalūs titrai ir įprastos Loznicos filmams gamtos bei kitokių garsų imitacijos (garso režisierius Vladimiras Golovnickis). Taip režisierius pervertina žiūrovo žinias apie 1941–1943 m. įvykius Ukrainoje (bent jau mūsų). Pavyzdžiui, filmas prasideda sprogimų scenomis (jos, reikia pripažinti, atrodo išties efektingai), turime spėti, kad rodomi besitraukiantys sovietų kariai, kurie po savęs sprogdina tiltus bei kitus objektus.

Kažkas juokavo, kad filmą reikėtų vadinti „Babij Jaras. Be konteksto“.

Kaip išties taikliai pastebi mūsų mylima kritikė Živilė Pipinytė: „Režisierius naudoja propagandinės ir nacių, ir sovietų kronikos vaizdus. Kai matai vokiečių operatoriaus stambiu planu nufilmuotus sovietų kareivių – kazachų, turkmėnų, uzbekų – veidus, turėjusius iliustruoti rasistines nacių idėjas, kyla klausimas, ar šiuolaikiniai žiūrovai supras jų esmę. Riba tarp propagandinio kino ir tiesiog karo tikrovės fiksavimo – labai trapi, bet ji egzistuoja.“

Iš filmo, kurio pavadinime puikuojasi žodis „kontekstas“, tikiesi šiek tiek daugiau. Net gali susidaryti įspūdis, kad Loznica eksploatuoja archyvinę medžiagą ir tiesiog kuria dar vieną reginį. Kažkas juokavo, kad filmą reikėtų vadinti „Babij Jaras. Be konteksto“.

Užtat Andrius Blaževičius lieka ištikimas savo filmo „Bėgikė“ pavadinimui. Čia išties puiki aktorė Žygimantė Elena Jakštaitė bėga tikrą maratoną. Visą filmą. Turbūt tai greičiausias kada sukurtas lietuviškas filmas. Reikia pripažinti, greičio ir dinamikos mūsų kine trūksta. Tačiau susidaro įspūdis, kad šįkart Blaževičius ir scenarijaus bendraautorės Marija ir Teklė Kavtaradzės pernelyg susikoncentravo į trilerio kūrimą bei vietoje nenustygstančios Jakštaitės bėgimą. Taip pasimetė ir vadinamasis antras dugnas, kurio būtų galima tikėtis iš Blaževičiaus, atsirado pernelyg tiesmukų ar tiesiog neišartikuliuotų asociacijų bei motyvų.

Tačiau neabejojame, kad jaunesnioji karta bus sužavėta pagavaus filmo ritmo, įsimintino operatoriaus Narvydo Naujalio darbo, o ir su Jakštaitės kuriama heroje, kuri, atrodo, dar tiki, kad meilė gali nuversti kalnus, lengvai susitapatins.

Na, o jau antrą ilgametražį dokumentinį filmą pristatanti režisierė Albina Griniūtė filme „Šaukiniai iš tolimo uosto“, regis, užsiima ne kuo kitu, o turizmu. Filmas prasideda atvirukiniu vaizdeliu, kas, kaip įprasta, nieko gero nežada. Režisierė filmuoja į Atlanto vandenyne esančią Piko salą užklystančius buriuotojus. Kaip žinoma, į tokio pobūdžio keliones leidžiasi arba nuo visko „ant žemės“ pavargę žmonės, nuotykių ieškotojai, vienišiai arba tiesiog norintieji išbandyti save. Tačiau su jais artimiau susipažinti negalėsime.

Akivaizdu, režisierė nemoka prieiti prie savo herojų (aišku, gal ir šie nenuspėjami kaip ir jų pasirinktas gyvenimo būdas), o gal net nenorėjo. Tad kas daugiau operatoriui Mindaugui Kiaupui beliko – filmuoti laivelius jūroje, vaikus, pučiančius muilo burbulus. Žinoma, gražus tas Piko uostas, tačiau dokumentiniam kinui to neužtenka...

Grįžkime prie Arūno Dulkio. Kodėl į karą eitume būtent su juo? Todėl, kad kinas, kaip ir kita likusi kultūra, puoselėja mumyse dar likusį humanizmą, kurio taip trūksta daugumai Lietuvos politikų, vis kaltinančių kitus, bet tik ne save. Įsivaizduojame save su sveikatos ministru panašiai, kaip Lietuvos kariuomenės merginos savanorės Marijos Stonytės filme „Švelnūs kariai“ per „Scanoramos“ uždarymą. Su boružėlėmis, ropojančiomis per šautuvą, svarstančiomis, ar galėtų nužudyti žmogų, kurį per karą turėtų traktuoti kaip priešą...

Kodėl į karą eitume būtent su A. Dulkiu? Todėl, kad kinas, kaip ir kita likusi kultūra, puoselėja mumyse dar likusį humanizmą, kurio taip trūksta daugumai Lietuvos politikų, vis kaltinančių kitus, bet tik ne save.

Iš tiesų, norėtųsi pagirti jauną režisierę Mariją Stonytę, sugebėjusią išvengti patoso ir ideologinės žinutės. Kariuomenę savo noru pasirinkusių trijų merginų gyvenimai rodomi nepagražintai, ne su ta intencija, kad dabar visi turėtume tapti šauktiniais, kad žinotume, kaip apginti savo šalį. Tikrai ne visi devyni mėnesiai armijoje pilni adrenalino, tenka ir panuobodžiauti, ir pyktis, kas tvarkys kareivines, ir kentėti menstruacinius ciklus. O kai rodomos pratybos, jose matome jaunus žmones su dar vaikiškais veidais; nuo šalčio, nuovargio, o gal ir baimės dantimis kalena ne tik merginos, bet ir vaikinukai. Regis, patriotizmas jiems tokiomis akimirkomis – paskutinėje vietoje.

Gal dažniau reikėtų humaniškų filmų, kur vaizduojami ne superherojai, o žmonės, kur atsiranda vietos ir juokui, ir ašaroms, kur galima susimąstyti apie žmonių brandą ir likimus. Mes, kaip ir mūsų kolega kino kritikas Gediminas Kukta, pacifistės. Tik skirtingai nei jis tikro ginklo rankose nelaikėme, užteko dažasvydžio patirties. Šis – tik karo imitacija, žaidimas, bet davus komandą lėkti su tuo dažasvydiniu ginklu į mišką ir likviduoti priešą vienai mūsų baigėsi taip, kaip ir turėjo: pikta kino kritikė tapo pirmąja to karo miške auka su bjauriu dažų skoniu burnoje... Gaila, kad šį švelnų filmą, kaip ir švelnius jo veikėjus, mūsų komunikacijos specialistai bando suideologinti ir „suaktualinti“ – oficiali jo premjera įvyks Lietuvos kariuomenės dienos proga...

Gaila, kad šį švelnų filmą, kaip ir švelnius jo veikėjus, mūsų komunikacijos specialistai bando suideologinti ir „suaktualinti“ – oficiali jo premjera įvyks Lietuvos kariuomenės dienos proga...

Per „Scanoramos“ uždarymą ne savo noru teko pamatyti ir Sauliaus Baradinsko trumpametražį filmą „Techno, mama“, mat šis buvo išrinktas geriausiu „Naujojo Baltijos kino“ konkurso filmu.

Galime pasakyti tik tiek: Baradinskas puikiai jaučia muziką, tad gal jam užtektų ir toliau kurti muzikinius klipus kad ir „Antikvariniams Kašpirovskio dantims“, o ne bandyti imituoti kiną... Nes filmo siužetas toks pat banalus ir sentimentalus kaip daugumos mūsų influencerių pamąstymai socialiniuose tinkluose.

Galime pasakyti tik tiek: Baradinskas puikiai jaučia muziką, tad gal jam užtektų ir toliau kurti muzikinius klipus kad ir „Antikvariniams Kašpirovskio dantims“, o ne bandyti imituoti kiną...

O štai Algimantas Puipa, nors save ir vadina dinozauru, įrodė, kad vis dar sugeba nušluostyti nosį jaunikliams ir parodyti, iš kur dygsta ragai. Jo naujausias filmas „Sinefilija“ kino teatruose turėtų pasirodyti nuo gruodžio 3 d. Režisierius kino kritikams irgi turėjo vieną parėdymą: savo tekstuose pridurti, kad filmą kūrė keturiasdešimtmetis su septyniolikmečio intelektu. Daugiau tokio intelekto tarp mūsų trisdešimtmečių režisierių ir viskas atrodytų daug geriau.

„Sinefilija“ – toli gražu ne idealus filmas, režisierius kai kuriuose epizoduose į taikinį pataikė tiksliai, kai kuriuose – prašovė kritiškai. Daug jame palaidų siūlų, neišrutuliotų įdomių siužetinių linijų. Bet žavi tai, kad Puipai visiškai nusispjauti, ką pagalvos kiti. Galbūt jam mažiau reikėjo įsikibti į Tomo Šinkariuko kūrybą ir labiau pasitikėti savo paties fantazija bei sapnais.

Tai postmodernus Puipos pastišas: jo kūrybos, kitų režisierių, teatro, literatūros, dailės... Filmas gali ir baisiai nepatikti, bet turintiems pagedusį humoro jausmą – atvirkščiai. Puipa teigia, kad su „Sinefilija“ perėjo į kitą kūrybos etapą, kurį ragina vadinti „sinefiliniu autizmu“, bet mes šį filmą pavadintume puipistiniu trešu, ar bent bandymu, o geras trešinis kinas Lietuvoje dar neegzistuoja. Kokia šio filmo vieta dabartiniame jaunų režisierių kontekste? Perfrazuojant patį režisierių – tai kancaras, užėjęs į biškį žole kvepiantį vakarėlį...

Vietoj pabaigos

Regis, tiek metų gyvavęs nuostabus lenkų kino festivalis lenda po „Scanoramos“ skėčiu. Lenkų kiną be galo mylime, tik ne dabartinę Lenkijos politiką... Iš šių metų dešimties lenkų filmų vertas dėmesio buvo tik vienas – Jano P. Matuszyńskio „Nepalikti žymių“ („Żeby nie było śladów“)...


Neramu, kad su nauja Lenkų instituto valdžia per tiek metų išpuoselėtas festivalis pavirs minkštąja propaganda ir rodys tik Lenkijos ambasados palaimintus filmus, mat per „Nepalikti žymių“ pristatymą kalbėtojai priminė tame pačiame filme suvaidintą Tomaszo Koto personažą (kas matė, tas supras). Viliamės, kad ateityje „Scanoramos“ organizatoriai pasistengs ne tiesti koncertinas, o atvežti kad ir šių metų Gdynės kino festivalio laureatus ar Wojciecho Smarzowskio naujausią filmą, kuris pristatomas dabar vykstančiame Talino kino festivalyje.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt