Nuomonės

2021.11.20 09:00

Mykolas Drunga. Nostalgija raudoniesiems

Mykolas Drunga, apžvalgininkas, LRT RADIJAS2021.11.20 09:00

Kaip suprasti daugelio juntamą nostalgiją raudoniesiems? Kodėl tiek daug  rytų europiečių teigia, kad komunizmo griūtis nepagerino jiems gyvenimo? 

Tokį klausimą keliančios publicistės Helen Andrews straipsnį paskelbė žurnalas „American Conservative“. Publicistė savo ruožtu rėmėsi Pensilvanijos universiteto profesore Kristen Ghodsee, apie tai jau rašiusia rimtoje spaudoje ir sulaukusia kritikos, kad jeigu ji tokios geros nuomonės apie komunizmą, tai tegul ji pirma pasikalba su žmonėmis, kurie komunizmą patyrė savo kailiu.

Bet kaip tik tą ji ir daro užsidirbdama pragyvenimą.. Kaip etnografė ir Rusijos bei Rytų Europos studijų profesorė, ji plačiai apkeliavo buvusio sovietinio bloko šalis ir atliko gausybę pokalbių su eiliniais žmonėmis apie tai, kaip jie žiūri senąjį režimą ir jo kapitalistinį įpėdinį.

Ir nors tai gali šokiruoti amerikiečius, daugelis pirmenybę atiduoda senajai santvarkai.

Dabar kartu su politologu Mitchellu Orensteinu profesorė Kristen Ghodsee ėmėsi šį klausimą nuodugniai ištirti, rinkdama įrodymus, kaip nuo 1989 metų padėtis Rytų Europoje pablogėjo. Pavyzdžiui, penkiose šalyse, įskaitant Ukrainą ir Serbiją, bendras vidaus produktas šiandien vis dar mažesnis nei 1989-aisiais.

Mirtingumas Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje padidėjo 50 procentų ar daugiau per dešimtmetį nuo 1989 m. dėl žmogžudysčių ar alkoholizmo ir kitų socialinių patologijų. Net ir šiandien mirtingumo norma negrįžo prie buvusio savo lygio. Taip pat ir vaisingumo normos, rašė publicistė Helen Andrews.

Patys tyrėjai, tai yra Kristen Godsee ir Mitchellas Orensteinas, portale „Project Syndicate“ klausė: revoliucijos kieno naudai? Ir atsakė: liberaliajam tiek Rytų tiek Vakarų elitui minint taikią Šaltojo karo baigtį ir švenčiant paskutiniųjų 30 metų pasisekimus, svarbu pripažinti, koks skausmingas buvo tas perėjimas į pokomunistinę santvarką ir daugeliui toks dar yra ir toliau.

Užtat nostalgija autoritarinės praeities ekonominiam saugumui ir socialiniam stabilumui tik auga.

„Niekam nebus blogiau nei anksčiau, bet daugeliui bus daug geriau“. Taip kancleris Helmutas Kohlis užtikrino rytų vokiečius po Berlyno sienos griuvimo 1989 m. lapkričio 9 d. Jo žodžiai davė garo greitiems politiniams ir ekonominiams pokyčiams skersai išilgai pokomunistinės Europos.

Praėjus 30-iai metų, verta paklausti, kaip gerai Kohlis ir kiti Vakarų vadovai ištesėjo šį pažadą.

Taigi – nukeliaukite į Prahą, Kijevą ar Bukareštą šiandien ir pamatysite žvilgančius apsipirkimo centrus pripildytus importuotomis gėrybėmis – kvepalais iš Prancūzijos, mados prekėmis iš Italijos, laikrodžiais iš Šveicarijos.

Vietiniame kino teatrų komplekse, jauni miestiečiai stoja į eilę naujausiam filmui pamatyti, jie godžiai žiūri į naujausius glotnius laikrodžius, galbūt planuoja savo ateinančias atostogas praleisti Paryžiuje, Goa arba Buenos Airėse.

Miesto centras ūžia nuo kavinių ir barų, tarnaujančių užsieniečiams ir vietos elitui, perkantiems gurmaniškus maisto produktus milžiniškuose hipermarketuose. Palyginus su komunistinės praeities deficitais ir apribojimais, centrinė ir rytinė Europa šiandien trykšta naujomis galimybėmis.

Tuose pačiuose miestuose pensininkai ir nepasiturintieji vos vos įstengia įsigyti būtiniausius reikmenis pragyvenimui. Vyresnieji piliečiai turi rinktis tarp šilumos, vaistų ir maisto. Kaimuose kai kurios šeimos ūkininkauja tik tam, kad prasimaitintų minimaliu lygiu.

Jauni žmonės būriais bėga į užsienį, siekdami geresnių galimybių svetur. Ekonominės kančios ir politinis nihilizmas kursto socialinį nepasitikėjimą augant saugumo ir buvusių laikų stabilumo ilgesiui.

Populistiniai vadovai griebiasi viešuoju nepasitenkinimu tam, kad išmontuotų demokratines institucijas ir nuvairuotų ūkį savo draugų, šeimos narių ir rėmėjų naudai.

Taigi bendroji šių studijų išvada galėtų būti ta: pokomunistinėje Europoje didėja socialinė atskirtis tarp tų, kurie komunistų valdžios laikais gyveno patenkinamai, bet po jų nepradėjo gyventi geriau, ir tų, kurie būtent pakitus santvarkai ekonomiškai sustiprėjo.

Tačiau kas gi lėmė, kad šitokia atskirtis išvis atsirado ir netgi stiprėjo? Šį klausimą panagrinėsime kitą kartą.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt