Nuomonės

2021.11.20 17:00

Benas Lyris. Jei norime nesusirgti neviltimi, į savo sunkumus turime pažvelgti kartu su Dievu

Benas Lyris, kunigas ir poetas, LRT.lt2021.11.20 17:00

Šiandien mes beveik kiekvieną dieną gyvename nevilties kultūros pasaulyje. Matome daugybę informacijos priemonių – socialinius tinklus, laikraščius, televiziją, kuriose liejasi nemažas srautas neigiamos informacijos.

Ta neigiama kultūra labai paveikia mūsų gyvenimą. Baigiame liturginius metus. Tuoj švęsime Kristaus Karaliaus iškilmę. Tai turbūt su Dievu reikia pažvelgti į visa tai, kur mes esame.

Jeigu norime nesusirgti ta neviltimi, kuri nuolat programuojama, turbūt reikia nepabėgti iš pasaulio, nes mes esame to pasaulio dalis, bet į tą pasaulį, kuriame esame, pažvelgti su Dievu, į savo gyvenimo netektis, baimę, sunkumus, ligas – į visa tai, tą kontekstą, kuriame esame.

Kartais gali atrodyti, kad jau nebeliko žinių, yra tiktai neigiamos informacijos srautas. Daug žmonių serga panikos baime ir atakomis, jiems sutrinka psichikos sveikata. Išsaugoti savyje Dievo veidą turbūt yra svarbiausia užduotis liturginių metų pabaigoje ir su Dievu ateinančiais metais eiti į pasaulį, vienas į kito gyvenimą, nes mes patys negalime susikurti vilties.

Gali atrodyti, kad jau nebeliko žinių, o yra tiktai neigiamos informacijos srautas. Daug žmonių serga panikos baime ir atakomis, jiems sutrinka psichikos sveikata. Išsaugoti savyje Dievo veidą turbūt yra svarbiausia užduotis liturginių metų pabaigoje.

Mes negalime padovanoti sau nemirtingumo, nuodėmių atleidimo ar nutapyti vienas kitam vilties. Tačiau mes galime remtis į Kristaus viltį, kurią jis mums paliko. Mes girdime gražius Evangelijos žodžius, kuriuose matome Kristaus karalystę, kad jo karalystė pasireiškia, kad Dievas atsiuntė savo sūnų mums ne kaip karalių, bet kaip tą, kuris nebijo mūsų žaizdų, kaip tą, kuris prisiima mūsų gyvenimo sunkumus ir mūsų nuodėmes, kad mes taptume panašūs į jį ir vienas kitam tarnautume jautrumu, meile, atidumu.

Naktį tenka keliauti į COVID-19 skyrių ir lankyti žmones, kurie miršta reanimacijose, tiesa, ne tik nuo COVID-19 viruso, bet ir nuo kitų ligų. O dieną tenka laidoti... Tuomet atrodo, kad nėra jokios vilties, ir klausiu, o kada tai baigsis, nes tų laidotuvių fonas nešviesėja.

Žinot, labai sunku išsaugoti savyje tą vilties kultūrą ir tą Dievo žvilgsnį į gyvenimą. Man tenka tarnauti naktį ir dieną. Naktį tenka keliauti į COVID-19 skyrių ir lankyti žmones, kurie miršta reanimacijose, tiesa, ne tik nuo COVID-19 viruso, bet ir nuo kitų ligų. O dieną tenka laidoti... Tuomet atrodo, kad nėra jokios vilties, ir klausiu, o kada tai baigsis, nes tų laidotuvių fonas nešviesėja – kiekvieną dieną vis jų daugėja!

Tad kaip išsaugoti viltį? Ogi reikia suprasti, kad ne mes kontroliuojame pasaulį, bet pasitikėti Dievo Apvaizda ir atpažinti Jį, einantį kartu su mumis, nes gyvenimas nėra vienuolynas, į kurį mes galime pabėgti ir kuriame nieko nevyksta. Gyvenimas yra vieta, kuriame vyksta visko!

Mes esame tvirti ir gražūs tiek, kiek sugebame į savo kasdienybę neštis Dievą. Štai čia turbūt yra pagrindinė viltis su Dievu pažvelgti į visą kasdienybę.

Kai mane paskyrė Kauno kunigų seminarijos parengiamajam kursui Šiluvoje, ten teko beveik metus būti. Toje vietoje jauni žmonės galvoja apie kunigo pašaukimą. Tada buvo įstoję 12 kandidatų. Kuomet aš nuėjau pasikalbėti su vyskupu, sakau: „Ekscelencija, kunigo misija jauniems žmonėms, kurie stojo į seminariją, nėra iš jų atimti telefonus, užblokuoti internetą, kurie atėjo iš pasaulio, ir uždaryti juos į vienuolyną.“ Priešingai – reikia išmokyti jaunus žmones gyventi pasaulyje, kuriame yra visko su Dievu. Štai čia turbūt ir yra ta tikroji krikščionybė.

Mes esame tvirti ir gražūs tiek, kiek sugebame į savo kasdienybę neštis Dievą. Štai čia turbūt yra pagrindinė viltis su Dievu pažvelgti į visą kasdienybę.

Tai yra ta pati krikščionybė, kuomet mes išgyvename netekties skausmą. Per šitą pandemiją kiek daug buvo ir yra perteklinių mirčių, kur žmonės iš tikrųjų galėjo gyventi. Galime ieškoti kaltųjų, galime ieškoti įvairiausių dalykų, bet pirmiausia turbūt turėtume atsigręžti į savo buvimą žmogumi. Mes visi esame trapūs, laikini. Su Dievu turėtume pažvelgti į tą gyvenimą, kuriame esame, kad neprarastume vilties. Tai yra mūsų, krikščionių, misija.

Tai ko gi mes galime prašyti šiandien, kai esame liturginių metų pabaigoje, lapkričio mėnesį? Iš tikrųjų visus ateinančius metus turėtume priimti kaip Dievo dovaną. Mes negalime susikurti vilties, negalime dovanoti vienas kitam utopinių dalykų, bet galime iš tikrųjų paprašyti Dievo kaip kad Marija – kad kartu su juo gebėtume pažvelgti į kiekvieną įvykį gyvenime, į artimo žmogaus ligą, silpnumą, baimę, į artimo žmogaus netektį ir skausmą, į savo buvimą ir tarnystę.

Kartais tikrai pasiekiamos visos žmogiškos ribos, kai moterys, mamos, tėveliai atiduoda save aukodamiesi vaikams ar sutuoktiniams, kurie ligos patale, ir atrodo, nelieka poilsio sau, nes tu turi nuolat būti prie artimo žmogaus lovos ir patarnauti. Tuomet per tą rutiną nelieka to vidinio džiaugsmo gyvenime.

Iš tikrųjų reikėtų savęs paklausti, kur šioje sunkumų vietoje yra vietos Dievui. Mes juk negalime patys papildyti savęs ta jėga. Mūsų šaltinis visada yra Viešpats. Tad liturginių metų pabaigoje kviečiu visus atsiverti Viešpačiui ir su Dievu pažvelgti į savo gyvenimą.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt