Nuomonės

2021.11.19 10:22

Indrė Makaraitytė. Lukašenkos pinklės ir lietuviškų klanelių karai

Indrė Makaraitytė, apžvalgininkė, LRT RADIJAS, LRT.lt2021.11.19 10:22

„Manau, kad yra galimybė išspręsti šią krizę, kreipiantis į poną Lukašenką, kaip ką tik padarė Angela Merkel. Turime kalbėti su žmogumi, kuris yra atsakingas už tai, kas vyksta pasienyje“, – prieš kelias dienas pareiškė Gitanas Nausėda.

Negana Vokietijos kanclerės Angelos Merkel skambučio (tuomet dar tik pirmojo) gyvus žmones iš Kurdistano kaip ginklą prieš Europos Sąjungą suvežusiam Aliaksandrui Lukašenkai, o tai Lietuvoje iškart buvo pavadinta A. Lukašenkos ir V. Putino pergale. Tą patį, pasirodo, galvoja ir transliuoja pasauliui ir pats prezidentas.

Nors prieš kelias dienas Nausėda kalbėjo priešingai.

„Įdomu, kaip galėtų Europos Sąjunga derėtis su Aliaksandru Lukašenka, jei po rinkimų Europos Sąjunga, o ne atskiros valstybės paskelbė, kad rinkimai neteisėti, neskaidrūs, jų rezultato nepripažįstame <…> tai reikštų, kad mes krūpčiojame, nebežinome, ką daryti, susidūrę su panašaus pobūdžio iššūkiais.”

Būtų keista, jei toks Nausėdos nuomonės pokytis nebūtų pastebėtas. Būtų keista, jei niekas nekeltų nė mažiausio klausimėlio, ką tai reiškia. Būtų keista, jei Nausėda, vieną dieną pasisakęs vienaip, o kitą dieną – visiškai priešingai, nesulauktų aršios kritikos dėl savo pozicijos nederinimo su visuomene, pagaliau – su Vyriausybe ir Užsienio reikalų ministerija.

Patys kategoriškiausi, be abejo, mano, kad Rusijos ir Baltarusijos strategai atrado kelius į Lietuvos prezidentūrą, o Nausėdos vaidmeny Lietuva galbūt išdavė Lenkiją, kai nėra aišku, ar tokia pat ataka nebus pakartota pasienyje su Lietuva.

Bet kad Nausėda suklydo – tik viena iš prielaidų, nes net ir suklydus Daukanto rūmai klaidos nepripažįsta.

Pirmasis klausimas, kuris kyla, apie ką mes diskutuojame. Ar Nausėdos pareiškimas, kad turime kalbėtis su Lukašenka buvo planuotas, ar vis dėlto tai dar vienas atvejis, jau ne kartą kartojęsis, kai Nausėda lepteli, kaip jam tuo metu atrodo? Pats dar menkai suvokdamas, kokios svarbos yra ne tik kiekvienas jo sakinys, bet net ir žodis, tiesiog netinkamai suformulavo sakinį ir „kalbėjimuisi“ suteikė ne tą prasmę, kuri buvo išskaityta.

Maždaug taip po Nausėdos interviu BBC jo žodžius aiškino ir tikslino net du jo komandos nariai. Ir kai tikslinami ir aiškinami prezidento pasakyti žodžiai, jau yra pakankamas signalas, kad Nausėda pasakė tai, ko neturėjo pasakyti.

Prezidentūros komunikacijos vadovė siūlė žiūrėti į visą interviu kontekstą ir jame žodis „kalbėtis“ tikrai nereiškia žodžio „derėtis“. Prezidento atstovas spaudai vėliau dar sykį patikslino, kad interviu sakinį „mes turime kalbėtis su žmogumi, kuris atsakingas už tai, kas vyksta pasienyje“ prezidentas ištarė atsakydamas žurnalistui į klausimą. O klausimas buvo apie tai, kaip Lietuva ar Lenkija galėtų prisidėti prie humanitarinės krizės prie Lenkijos ir Lietuvos sienos su Baltarusija išsprendimo.

Bet kad Nausėda suklydo – tik viena iš prielaidų, nes net ir suklydus Daukanto rūmai klaidos nepripažįsta.

Skirtingai, nei tai būdavo Valdo Adamkaus laikais – mes jau turėjome prezidentą, kuris taip pat ne visada apskaičiuodavo savo žodžių galią ir pasekmes. Informacijos sklaidos greitis buvo nepalyginamai lėtesnis, klaidas buvo galima ištaisyti be didesnių pasekmių.

Tačiau daug svarbesnis dalykas nei Nausėdos pasisakymai yra aplinkybės, kurios mus atveda prie klausimų apie mūsų užsienio politiką, jos prioritetus, jos stabilumą ir galbūt numanomus pokyčius.

Aplinkybės yra tokios, kad, Lietuvai išgyvenant precedento neturinčią krizę, svarbiausių klausimų sprendimas priklauso nuo kelių žmonių ambicijų.

Tai, ką viešai mes girdime iš renkamų politikų, yra neretai tik atspindys kovos, kuri vyksta užkulisiuose. Atrodo, kad peiliais svaidosi politikai, o iš tiesų – įtakingi jų patarėjai.

Asta Skaisgirytė, Prezidento patarėja, visus prezidento kritikus dėl jo pasisakymo per BBC apie kalbėjimąsi su Lukašenka išvadino „karštų galvų emocionuojančiais politikais“, nes esą prezidento ir Lietuvos pozicija Baltarusijos režimo klausimais išlieka stabili.

O „Žinių radijo“ paklausta, kodėl Užsienio reikalų ministerija nieko nežinojo nei apie pirmąjį, nei apie antrąjį Vokietijos kanclerės Angelos Merkel skambutį A. Lukašenkai, nors tokią informaciją turėjo Prezidentūra ir netgi derino Merkel pokalbio su Lukašenka gaires, tiesiog apgailestavo.

„Labai gaila, kad jie nežinojo <...> tiek, kiek būtina, tiek yra kitos institucijos supažindinamos <…> nežinau, ar reikėtų sureikšminti šituos dalijimusis. Žinoma, kad visi dalinasi informacija tiek, kiek reikia, ir prieš, ir po“, - sakė A. Skaisgirytė.

Beje, Prezidentūra netiesą sakė ir BNS agentūrai, kad neturima informacijos apie antrąjį Merkel skambutį.

G. Nausėda patirties užsienio politikoje turi lygiai tiek pat, kiek metų jis sėdi Daukanto rūmuose. Ir nė gramo daugiau. Šie keli metai yra dar per mažai net patiems gabiausiems ir labiausiai atsidavusiems, kad galėtų laisvai nardyti šiuose vandenyse.

Užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio patirties yra panašiai tiek pat.

Tačiau už jų nugarų – ne naujokai. Už Nausėdos – A. Skaisgirytė, užsitikrinusi jo asmeninį pasitikėjimą ir tapusi nepriklausoma ir nuo visos Užsienio reikalų ministerijos, ir nuo savo ankstesnių viršininkų. Prezidentas juk greičiausiai ne pats sugalvojo, kad Linui Linkevičiui, kuris A. Skaisgirytę laikė savo komandos žmogumi, reikia „atšalti“.

Patarėjai Prezidento suteikti įgaliojimai yra daug platesni nei tik užsienio politika, ji gana drąsiai pasisako taip pat ir vidaus politikos klausimais.

G. Nausėda A. Skaisgirytę matė užsienio reikalų ministro pozicijoje vietoje G. Landsbergio, šitam ėjimui nepavykus, savo patarėjai leido formuoti informacijos monopolį. Apie A. Merkel skambutį A. Lukašenkai užsienio reikalų ministras sužinojo iš „Twitterio“. Didesnio pažeminimo nesugalvosi – kas tas G. Landsbergis, jei neturi svarbiausios informacijos?

Bet A. Skaisgirytė informacijos neduoda ne G. Landsbergiui, o jo aplinkai, kurioje labai svarbiu instrumentu groja Albinas Januška.

Jau daug kam sunku prisiminti vadinamąjį „valstybininkų“ skandalą. Būtent konservatoriai, o garsiausiai šiuo klausimu pasisakė Rasa Juknevičienė, dabartinė europarlamentarė, savo laiku buvo tie, kurie A. Janušką, apvadinę šešėliniu Lietuvos veikėju ir kenkėju, skandalingai ištrenkė iš visų jo turimų pozicijų. O šiandien jis yra neformalus jų partijos pirmininko G. Landsbergio patarėjas.

Kodėl neformalus? Tai galbūt ir svarbus klausimas, bet šiandien jo laisvas statusas leidžia gerokai daugiau, nei tik aiškinti, ką reikia daryti ministrui.

Didesnio pažeminimo nesugalvosi – kas tas G. Landsbergis, jei neturi svarbiausios informacijos? Bet A. Skaisgirytė informacijos neduoda ne G. Landsbergiui, o jo aplinkai, kurioje labai svarbiu instrumentu groja Albinas Januška.

Jo statusas jam leidžia atvirai kritikuoti buvusią lojalią pavaldinę A. Skaisgirytę, kvestionuoti jos metodus, jos patarimus Nausėdai ir patį prezidentą. Tačiau net ir pačiam didžiausiam naivuoliui turėtų būti aišku, kad A. Januška per tuos ilgus metus tylos neprarado nei strateginio matymo, nei intrigavimo įgūdžių.

Kas žino, galbūt jo mokinė jau pranoko ir savo mokytoją.

Įtakos kova tarp šių stovyklų yra blogiausia, kas gali nutikti mums šiuo sudėtingu laikotarpiu. Bet tai vyksta, ir vyksta ne tik dėl ambasadorių skyrimo. Tai vyksta ir dėl to, ką daryti su Baltarusija. Nereikia nė Lukašenkos pinklių.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt