Nuomonės

2021.11.28 08:38

Putino žmonės: ar įkaitų drama miuzikle „Nord Ost“ tebuvo tragiškai pasibaigęs sąmokslas?

Leidykla „Briedis“, LRT.lt2021.11.28 08:38

Leidykla „Briedis“ pristato skandalingai pagarsėjusią Catherine Belton knygą „Putino žmonės. Kaip KGB susigrąžino Rusiją, o tada susirėmė su Vakarais“. Prieš pusantrų metų originalo kalba pasirodęs kūrinys kaipmat sulaukė ne tik skaitytojų, bet ir nemalonaus knygoje aprašytų veikėjų dėmesio.

Knygos autorei ir leidyklai „HarperCollins“ iškeltos bylos dėl šmeižto ir duomenų apsaugos. Londono teismuose ieškinius vieną po kito pateikė tokie Rusijos milijardieriai kaip Romanas Abramovičius, Michailas Fridmanas, Piotras Avenas, Šalva Čigirinskis ir Kremliaus kontroliuojama naftos bendrovė „Rosneft“. Susitarę su leidėju, kad ginčytinos knygos vietos bus pakoreguotos, M. Fridmanas ir P. Avenas savo ieškinius vėliau atsiėmė, o teismai su kitais ieškovais tebevyksta. Galutinio verdikto dar laukiama, tačiau leidykla pasiryžusi ginti savo kompetentingą autorę ir žodžio laisvę.

Buvusi „Financial Times“ korespondentė Maskvoje ir tiriamosios žurnalistikos atstovė C. Belton bestseleriu tapusiame kūrinyje atskleidžia tai, kas iki šiol buvo nepasakyta apie Vladimiro Putino iškilimą ir jį supančius rinktinius asmenis iš KGB. Itin gerai į Kremliaus funkcionavimą įsigilinusi autorė aprašo svarbiausius slaptus žaidėjus ir parodo, kaip nerūpestingus Jelcino epochos magnatus V. Putinas pakeitė sau lojalių oligarchų karta ir kaip šie pasisavino šalies ekonomiką bei teisinę sistemą, o tada jų akiratyje atsidūrė Vakarai.

Knyga „Putino žmonės“ yra šiurpą keliantis KGB atgimimo demaskavimas. Tai istorija, prasidėjusi Sovietų Sąjungos žlugimo prieblandoje, kai slaptųjų agentų tinklai turėjo galimybę iš Sovietų Sąjungos į Vakarus perpumpuoti milijardus dolerių. Remdamasi ne vienus metus trukusiais tyrimais, C. Belton pasakoja apie negailestingą privačių kompanijų užgrobimą, taip pat apie pelningiausių, aukščiausių postų dalijimą artimiausiems Putino žmonėms. Šių žmonių metodai siekiant valdžios buvo tokie nuožmūs, kad Kremliui iškilo naujų problemų. Galiausiai V. Putinas nusprendė imtis konstitucinių pataisų, kurios leistų jam valdyti Rusiją iki gyvos galvos.

Prezidentas, keičiantis įstatymus, kad išliktų valdžioje, kišimasis į Jungtinių Valstijų rinkimus, ekstremistinės politikos Europoje finansavimas, karas Ukrainoje – tai tik dalis Putino režimo „nuopelnų“. Putino kagėbistai save laikė naujaisiais imperialistiniais šalies valdovais, teisėtais jos išteklių šeimininkais. Jie manė, kad šalies turtus reikia išdalyti Kremliaus favoritams, kurie dirbs valstybės naudai ir, žinoma, mokės duokles savo šeimininkams. Kartu buvo siekiama sunaikinti nepriklausomą žiniasklaidą. Versdami magnatus atsisakyti savo žiniasklaidos priemonių, Putino žmonės teisėsaugos sistemą naudojo kaip atviro šantažo priemonę.

Kadaise padėjęs Putinui ateiti į valdžią, o dabar Kremliaus sukurtos mašinos persekiojamas Sergejus Pugačiovas knygoje teigia, kad daugybė Putino priimtų sprendimų remiasi patriotizmu: „Kai jis sako, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo tragedija, jis tuo tikrai tiki. <...> Tiesiog tokios yra jo vertybės. Tai, ką jis daro, daro nuoširdžiai. Ir klysta jis nuoširdžiai.“ Savo asmeninę situaciją bendraujant su Rusijos prezidentu S. Pugačiovas apibūdino taip: „Tu tarsi esi automobilyje užrakintomis durimis ir matai, jog vairuotojas yra pusiau išprotėjęs. Bet durys užrakintos, o automobilis jau lekia visu greičiu. Ir tau reikia nuspręsti, kas pavojingiau: pasilikti automobilyje ar šokti iš jo. Tas momentas, kai galėjai ramiai išlipti iš automobilio, jau praėjo.“

Apimtimi ir faktų gausa pribloškiantis kūrinys yra intriguojantis ir bauginantis pasakojimas apie tai, kaip buvo sužlugdytos su naująja Rusija siejamos viltys, ir Putino sukurtos sistemos padarinius, kuriuos vis labiau jaučia visas pasaulis.

Knygą iš anglų kalbos vertė Edmundas Juškevičius.

Ištrauka:

Pradėdamas savo prezidentavimą, Vladimiras Putinas buvo panašus į priverstinį vadovą. Katapultuotas į valdžią, jis Borisui Jelcinui pasakė, kad nebuvo pasirengęs tokiam darbui, o Jelcino „šeimos“ nariams save apibūdino kaip samdomą vadybininką, leisdamas suprasti, jog tame poste bus tik kelerius metus. Nelaimės atveju, tokiu kaip povandeninio laivo „Kurskas“ katastrofa, V. Putinas paprastai kur nors užsisklęsdavo, jį paralyžiuodavo neveiklumas, kai kada jis išblykšdavo kaip drobė. Bet dabar, kai jis nurodė suimti turtingiausią Rusijos žmogų, kelio atgal nebebuvo.

Net jei V. Putinas ir būtų norėjęs viską atšaukti, vargu ar būtų galėjęs tai padaryti. Jo artimiausia aplinka, ypač silovikai, kuriuos jis susikvietė iš Sankt Peterburgo, jį spaudė nesitraukti. Pugačiovas pasakojo: „Jie baugino jį. Jie sakė jam: „Jums niekas neatleis už „Jukos“, už [televizijos kanalo] NTV perėmimą. Jei vyksite į Vakarus, jus kaipmat suims.“ Dabar, kai paragavo valdžios, kagėbistai neketino trauktis ir ruošėsi perimti šalį, juolab kad po Putino perrinkimo 2004-aisiais turėjo nebelikti kai kurių jo įsipareigojimų Jelcino „šeimai“.

V. Putinas eliminavo žiniasklaidos magnatus Vladimirą Gusinskį ir Borisą Berezovskį. Anksčiau jo administracijos pradėtos reformos drastiškai sumažino regionų vadovų galias, kai buvo sukurti „superregionai“, kuriems vadovavo Kremliaus paskirti įgaliotieji (rus. upolnomočenije). Tokios priemonės (jas įgyvendinti buvo patikėta Dmitrijui Kozakui, buvusiam karinės žvalgybos karininkui ir prokurorui iš Sankt Peterburgo) iš pagrindų pakeitė Jelcino laikų politiką, kai prezidentas Rusijos regionams siūlė pasiimti tiek laisvės, kiek šie „gali apžioti“.

Liberalai ir buvę žiniasklaidos magnatai niūriai perspėjo apie KGB revanšą ir vis stiprėjantį Kremliaus autoritarizmą. Michailo Chodorkovskio areštas ir jam priklausiusių „JukosSibneft“ akcijų perėmimas sukrėtė fondų biržą ir verslininkų bendruomenę, tačiau V. Putinas ir Kremlius tai stengėsi vaizduoti kaip atskirą atvejį, kaip bausmę sukčiui oligarchui, nuėjusiam per toli. Visa kita šalis džiaugėsi didėjančiomis naftos kainomis, kurios Putinui atėjus į valdžią nuo 12 dolerių už barelį pakilo iki 28 dolerių už barelį. Visuomenė buvo patenkinta tuo, kad baigėsi dešimtojo dešimtmečio chaosas ir kad V. Putinas stengiasi parodyti oligarchams jų vietą; visus ketverius pirmosios kadencijos metus V. Putinas nuolat turėjo maždaug 70 procentų Rusijos gyventojų palaikymą.

Atrodė, kad jo šansai būti perrinktam antrajai kadencijai yra labai geri. Tačiau NTV perėmimas ir M. Chodorkovskio areštas nebuvo vieninteliai kontroversiški jo pirmosios kadencijos sprendimai, todėl, remiantis viena slapta, anksčiau niekada neminėta informacija, įtakingiausi silovikai nutarė nieko nepalikti likimo valiai. 2002 metų spalio 23-iosios, trečiadienio, vakarą mažiausiai keturiasdešimt čečėnų kovotojų, šaudydami į orą iš automatų, įsiveržė į Maskvos Dubrovkos teatrą, kuriame tuo metu turėjo prasidėti populiaraus naujo rusų miuziklo „Nord Ost“ antrasis veiksmas. Teatre buvo beveik 900 žiūrovų; jie daugiausia priklausė vidurinei klasei, pradėjusiai stiprėti Putino valdomoje Rusijoje. Šie žmonės čia susirinko žiūrėti spektaklio, pagerbiančio Leningrado gyventojų narsą, kurią jie demonstravo per šio miesto blokadą Antrojo pasaulinio karo metais. Čečėnų vyrai užminavo patalpas, o moterys, vilkinčios juodus hidžabus ir žinomos kaip juodosios našlės, įsitaisė tarp siaubo apimtų žiūrovų; atrodė, kad jų kūnai yra apjuosti diržais su sprogmenimis.

Įkaitų drama truko tris dienas ir turėjo tapti Putinui baisiausiu košmaru. Čečėnų kovotojams vadovavo Movsaras Barajevas, vieno garsiausių Čečėnijos sukilėlių sūnėnas. Jie reikalavo, kad Rusija nutrauktų karą Čečėnijoje, kuris tęsėsi nuo daugiabučių namų sprogdinimų 1999-aisiais ir paspartino Putino atėjimą į valdžią. Įkaitų grobėjai Rusijai davė septynias dienas tam, kad ji išvestų savo kariuomenę iš Čečėnijos, antraip teatro pastatas bus susprogdintas. Tą vakarą, pasklidus žiniai apie įkaitų paėmimą, lyjant šaltam lietui prie teatro tamsoje rinkosi opozicijos politikai, saugumo pareigūnai ir kiti svarbūs asmenys. Jie buvo sukrėsti minties, kad toks įvykis galėjo atsitikti vos už pusketvirto kilometro nuo Kremliaus. Kaip tiek daug iki dantų ginkluotų sukilėlių sugebėjo patekti į teatrą, rodos, visų akivaizdoje?

Tris dienas V. Putinas nekišo nosies iš savo kabineto viršutiniame Kremliaus aukšte. Ten, pasaulyje apačioje, vykstantys nekontroliuojami dalykai jam sukėlė paniką. Jis atšaukė planuotą vizitą į Meksiką, kur turėjo susitikti su pasaulio lyderiais, tarp jų ir JAV prezidentu George’u W. Bushu. Įkaitų grobėjai į teatrą įsileido deryboms kelis žinomus asmenis. Tarp jų buvo parlamento nariai, garsus dainininkas Josifas Kobzonas, liberalių pažiūrų opozicijos veikėjai, taip pat bebaimė žurnalistė Ana Politkovskaja, pagarsėjusi savo reportažais apie karą Čečėnijoje. Nors šiems asmenims pavyko pasiekti, kad būtų paleista šiek tiek įkaitų, tarp kurių buvo vaikų ir užsienio piliečių, užpuolikai neatsisakė savo reikalavimo nutraukti karą.

Trečią įkaitų paėmimo vakarą televizijos kanalo NTV komandai buvo leista įrašyti interviu su Barajevu, kuris sakė: „Mūsų tikslas – ir mes jį išsakėme ne vieną kartą – yra karo nutraukimas ir kariuomenės išvedimas.“ O viena įkaitų grobėja, akivaizdžiai apsijuosusi diržą su sprogmenimis, reporteriui pareiškė: „Mes einame Alacho keliu. Jei čia mirsime, tai nebus pabaiga.“

Kurį laiką V. Putinas buvo kritikuojamas dėl savo veiksmų čečėnams surengus šį išpuolį. Pirma, kaip apskritai taip galėjo atsitikti?

V. Putiną vėl suparalyžiavo baimė. Užpuolikai leido aiškiai suprasti, kad nužudys įkaitus ir susprogdins pastatą, jei į teatrą bandys veržtis saugumo pajėgos. O mirčių jau buvo: užpuolikai nušovė FSB pulkininką ir du civilius, mėginusius patekti į teatrą.

Rusijos saugumo tarnybos spalio 26-ąją, šeštadienį, galiausiai ėmėsi veiksmų. Kad įkaitų grobėjai nedetonuotų sprogstamųjų įtaisų, prieš auštant į žiūrovų salę per ventiliacijos sistemą buvo prileista dujų. Jos apsvaigino įkaitus ir kai kuriuos čečėnų kovotojus, tačiau didžiuliam skaičiui įkaitų jų poveikis baigėsi mirtimi. Blogai aprūpintos ir nepasirengusios gelbėjimo tarnybos nesugebėjo padėti daugeliui tų, kurie išliko gyvi ir buvo suguldyti kelkraščiuose: vemiantys, dūstantys, praradę sąmonę. Praėjo devyniasdešimt minučių, kol juos išvežiojo į ligonines. Tikėdamosi skerdynių, 80 procentų į įvykio vietą atvykusių greitosios pagalbos komandų buvo pasiruošusios tvarstyti žaizdas, o ne kovoti su dujų poveikiu. Iki kitos dienos pabaigos bendras mirusių įkaitų skaičius išaugo mažiausiai iki 115. Tik du iš jų pakirto kulkos, visus kitus pražudė dujos.

Kurį laiką V. Putinas buvo kritikuojamas dėl savo veiksmų čečėnams surengus šį išpuolį. Pirma, kaip apskritai taip galėjo atsitikti? Kodėl gelbėjimo tarnybos nebuvo tinkamai informuotos apie panaudotų dujų savybes? Pasak kelių liudininkų, išgyvenusių per išpuolį, tos žalsvos dujos į žiūrovų salę ėmė smelktis iš po scenos ir apsvaigino arčiausiai jos buvusius pagrobėjus, tačiau dėl lėto dujų plitimo kai kurie pagrobėjai spėjo užuosti aštrų jų kvapą ir pastebėti jas pačias. Vis labiau spaudžiamas identifikuoti šias dujas, Rusijos sveikatos ministras galiausiai atskleidė, kad pagrindinis jų komponentas buvo fentanilis (stiprus opioidas, plačiai vartojamas kaip skausmą malšinantis vaistas), kuris, ministro teigimu, „pats savaime negali būti vadinamas mirtinu“. Pasak jo, įkaitai mirė todėl, kad buvo labai nusilpę dėl didžiulio streso, dehidratacijos ir alkio. Galutinėje Maskvos prokurorų ataskaitoje, kuri pagaliau pasirodė po metų, šios dujos buvo trumpai apibūdintos kaip „neidentifikuota cheminė medžiaga“.

Kas dėjosi Kremliuje tą naktį, kai buvo šturmuotas Dubrovkos teatras, iki šiol dengė paslapties skraistė. Bet ją praskleidė vienas asmuo, kuris Kremliuje buvo „saviškis“ ir kuris dabar teigia, jog tuo metu dalyvavo Kremliuje vykusiose diskusijose. Pasak jo, tai, kas atsitiko, buvo tragiškai pasibaigęs sąmokslas, susiklostęs ne pagal planą. Remiantis šio asmens liudijimu, teatro užpuolimą suplanavo Nikolajus Patruševas, grubusis FSB vadas, tam, kad V. Putinas garantuotai išliktų prezidento poste. Tai turėjo būti tiesiog netikras užpuolimas, kurį sėkmingai „suvaldęs“ V. Putinas būtų sustiprinęs ne tik savo autoritetą, bet ir pradėjusį mažėti palaikymą karui Čečėnijoje. Anot to asmens, Patruševas aiškino Putinui, jog tie nusamdyti „teroristai“ neturi tikrų sprogmenų ir kad „po visko“ FSB juos išskraidins į Turkiją. O jis, V. Putinas, pasirodysiąs kaip herojus, kaip vienintelis pasaulio lyderis, susidorojęs su įkaitų krize be civilių žmonių aukų, ir tada galėsiąs stiprinti spaudimą Čečėnijai.

Tačiau viskas subyrėjo pačią pirmą dieną, kai vienas iš čečėnų nušovė civilį, bandžiusį patekti į teatrą. V. Putiną apėmė klaiki panika, tvirtino minėtasis asmuo: „Viskas tapo nevaldoma. Niekas nežinojo, kuo galima pasitikėti.“ Kai saugumo pajėgos ėmė rengtis teatro pastato šturmui, šį įkaitų paėmimą jos traktavo kaip tikrą teroro aktą. Padėti spręsti problemą buvo pasikviestas Igoris Sečinas, artimiausias Putino kolega kagėbistas iš Sankt Peterburgo laikų. Patruševas, žinodamas Sečino polinkį į perdėtą stropumą, jį turėjo drąsinti, teigė tas buvęs pareigūnas: „Patruševas jam sakė: „Igori, tu turi karinės patirties. Padėk mums tai sutvarkyti.“

Pirma, kaip apskritai taip galėjo atsitikti? Kodėl gelbėjimo tarnybos nebuvo tinkamai informuotos apie panaudotų dujų savybes?

Remiantis tuo pačiu šaltiniu, būtent Sečinas iškėlė idėją panaudoti dujas. Jis tuo reikalu kreipėsi į buvusį Rusijos cheminių dalinių vadą, kuris atsakė, kad dujos yra senos ir gali būti neefektyvios. Pasak minėto buvusio pareigūno, tada Sečinas nurodė naudoti dešimt kartų didesnę dozę nei paprastai. Šis buvęs pareigūnas tvirtino, jog V. Putinas, išgąsdintas įvykių eigos, pasirašė atsistatydinimo raštą, tačiau jis į visa tai buvo jau per daug įsivėlęs, todėl jam liepta pasilikti. Regis, Patruševas, planuodamas teatro užpuolimą ir saugumo pajėgų atsaką į jį, sąmoningai paliko daug neapibrėžtumo. Skerdynės ir žūtys V. Putiną irgi būtų „pririšusios“ prie prezidento posto. Tas pats buvęs pareigūnas sakė: „Viskas buvo organizuota taip, kad V. Putinas privalėtų pasilikti antrai kadencijai. [Jei kas nors susiklostytų blogai, V. Putiną reikėjo dar labiau į tai įvelti.] Jei V. Putinas būtų atsisakęs prezidento posto, tai būtų reiškę pabaigą ir Koliai [Nikolajui Patruševui]. Taigi jis visa tai suorganizavo tam, kad V. Putinas susiteptų krauju.“

Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas tokią įvykių versiją paneigė kaip „absoliučią nesąmonę“; jis pareiškė, kad Kremliaus „saviškis“, kuris tai papasakojo, „nieko nežino“. Visa tai patikimai patikrinti gali būti tiesiog neįmanoma. Kaip iš tikrųjų rutuliojosi tie įvykiai, žino tik maža grupelė asmenų, priklausančių aukščiausiam valdžios ešelonui, visgi tas buvęs pareigūnas, kuris man pateikė šią versiją, tada buvo pakankamai arti „išrinktųjų“, kad galėtų tai žinoti. Jei ne mažai ką sudominusi prokurorų ataskaita, pasirodžiusi praėjus metams po įkaitų dramos Dubrovkos teatre, šio buvusio pareigūno pasakojimą būtų galima lengvai priskirti toms beprotiškoms sąmokslo teorijoms, kurios vis bando demaskuoti slaptus Kremliaus kėslus, ypač po įtartinų daugiabučių namų sprogdinimų. Bet kai prokurorai galiausiai baigė savo tyrimą, jie nustatė, kad dvi pagrindinės bombos, užpuolikų padėtos žiūrovų salėje, iš tikrųjų buvo bombų muliažai.

Taigi bent jau vienas buvusio Kremliaus „saviškio“ pasakojimo aspektas skambėjo tikroviškai. Prokurorų ataskaitoje sakoma: „Tos bombos nebuvo paruoštos naudoti: detonatoriai neturėjo nieko, kas juos suaktyvintų. Nebuvo baterijų. <...> Tos bombos buvo nepavojingi bombų muliažai.“ Prokurorai tą patį pasakė ir apie mirtininkų diržus bei kitus sprogstamuosius įtaisus. Daugelis juodųjų našlių, turėjusių tokius diržus, sėdėjo tarp įkaitų žiūrovų salėje, bet tų diržų taip ir nesusprogdino, kaip buvo grasinusios. Šturmuotojai iš Rusijos saugumo tarnybų šias moteris, apsvaigintas dujomis, visas iki vienos nušovė, užuot jas pristatę ten, kur jos būtų iškvostos.

Prokurorai taip pat nustatė, kad nors dujų poveikis pasireiškė tik po 5–10 minučių, teroristai nedetonavo nė vienos savo bombos. Ar galėjo taip atsitikti, jog iš tikrųjų nebuvo jokių ketinimų išvis ką nors sprogdinti, o dujų panaudojimas lėmė beprasmį gyvybių praradimą?

Prokurorai taip pat nustatė, kad nors dujų poveikis pasireiškė tik po 5–10 minučių, teroristai nedetonavo nė vienos savo bombos. Ar galėjo taip atsitikti, jog iš tikrųjų nebuvo jokių ketinimų išvis ką nors sprogdinti, o dujų panaudojimas lėmė beprasmį gyvybių praradimą? Neįvardijami šaltiniai iš FSB ir Vidaus reikalų ministerijos bandė įtikinti laikraštį „Kommersant“ (tai buvo bene vienintelis Rusijos laikraštis, informavęs apie prokurorų išvadas), kad patys teroristai, bijodami netyčinių sprogimų, įsakė pašalinti sprogstamųjų įtaisų detonatorius. Tačiau liberalių pažiūrų politikė Irina Chakamada, kuri buvo įleista į Dubrovkos teatrą derėtis, irgi išsakė abejonių dėl šio teroristinio akto: „Aš ėmiau tikėti, kad teroristai neturėjo ketinimų išsprogdinti teatrą ir kad valdžia nebuvo suinteresuota įkaitų išlaisvinimu. Tačiau prezidento administracijos vadovas grasinančiu tonu man paliepė prie šios istorijos nekišti nagų.“

Daug klausimų kilo ir dėl kai kurių teroristų, dalyvavusių užimant Dubrovkos teatrą. Pavyzdžiui, sklido kalbų, kad čečėnų kovotojams tariamai vadovavęs Movsaras Barajevas buvo suimtas prieš du mėnesius. Kaip tada jis galėjo ištrūkti iš kalėjimo ir vadovauti šiam išpuoliui? Maža to, televizijos parodytoje filmuotoje medžiagoje viena motina tarp tariamų savižudžių sprogdintojų atpažino savo dukterį, kuri tuo metu irgi turėjo būti Rusijos kalėjime. Tai gal tie asmenys Dubrovkos teatre atsidūrė atitinkamų tarnybų valia?

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt