Nuomonės

2021.11.21 09:13

Nuo suvaržymų iki liberalėjimo: sovietinė migracinė politika Lietuvoje 1944-1989 m.

knygos ištrauka
Lietuvos istorijos institutas, LRT.lt2021.11.21 09:13

Lietuvos istorijos institutas ir LRT tęsia bendrą darbą skleisdami Lietuvos visuomenei kokybišką informaciją, padedančią geriau pažinti Lietuvos visuomenės ir valstybės istoriją, o taip pat plėsti humanitarinį akiratį. Kiekvieną savaitę LRT portalo skaitytojų dėmesiui siūlomos ištraukos iš Lietuvos istorijos instituto mokslininkų parašytų 2020-2021 m. knygų ir publikuotų šaltinių.  

Šiandien LRT portalo skaitytojų dėmesiui siūloma susipažinti su Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojos dr. Vitalijos Stravinskienės monografija „Migracija: Rytų ir Pietryčių Lietuva 1944-1989 metais” (Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2020).

Šioje monografijoje nagrinėjama, kaip migracija – tiek priverstinė, tiek savanoriška – keitė Vilnių ir Rytų bei Pietryčių Lietuvą sovietmečiu, kokią įtaką ji darė Vilniaus lituanizavimui, regiono demografinei ir etninei raidai, gyventojų tarpusavio santykiams, žmonių likimams.

LRT portalo skaitytojams pateikiamos dvi ištraukos iš pirmosios V. Stravinskienės monografijos dalies „Nuo suvaržymų iki liberalėjimo: sovietinė migracinė politika Lietuvoje 1944-1989 m.”.

Migracinės politikos tikslai ir tarpsniai

Sovietinė migracijos politika suprantama kaip kompleksas valstybės valdžios vykdomų priemonių gyventojų migracijos srityje, atsižvelgiant į to meto politinius, socialinius ekonominius, kultūrinius ir kt. tikslus.

Sovietų valdžios migracinę politiką 1944-1989 m. veikė du svarbūs veiksniai. Vienas jų – teritorinis ribotumas, t. y. SSRS uždarumas, lėmė, kad migracija iš esmės vyko sovietinės valstybės ribose, išskyrus tik keletą išimtinių atvejų (lenkų, vokiečių, žydų migracija į Vakarus). Migracija tarp atskirų teritorinių vienetų (sovietinių ar autonominių respublikų), atsižvelgiant į to meto šalies interesus, buvo arba skatinama, arba varžoma. Kitas svarbus aspektas įgyvendinant migracijos politiką – iš valstybės gyvenimo centralizacijos kilęs migracijų planavimas ir totali kontrolė, ypač stalinizmo metais. Migracinė politika buvo įgyvendinta vertikaliuoju (SSKP Centro komitetas ir SSRS Ministrų taryba – LKP Centro komitetas ir LSSR Ministrų taryba – atitinkamos apskrities / rajono / miesto partinė ir administracinė vadovybė – atitinkamo valsčiaus / apylinkės valdžios) ir horizontaliuoju – nuo partijos komiteto iki atskirų žinybų skyrių įtraukiant visas sovietines ar autonomines respublikas nuo miestų iki kaimo apylinkių – lygmenimis. Sprendimai dėl migracijų buvo priimami Maskvoje, po to jie buvo „nuleidžiami“ į respublikas vykdyti. Joms buvo paliekama teisė įgyvendinti sprendimą respublikos lygiu ir skirstyti migracines kvotas savo nuožiūra. Tačiau kai kada respublikiniai sprendimai buvo koreguojami centre.

Pabrėžtina, kad SSRS vadovybė migracijos politiką derino su politiniais ar socialiniais ekonominiais pokyčiais šalyje, priklausomai nuo tuometinių realijų. Stalinizmo metais vykdytas migracines akcijas Lietuvoje labiau veikė politiniai veiksniai (respublikos sovietizavimas), chruščiovinio atlydžio (1953–1964 m.) tarpsniu ir vėlesniais dešimtmečiais migracija pirmiausia turėjo padėti įgyvendinti socialinius ekonominius tikslus (pramonės plėtra, žemės ūkio intensyvinimas). XX a. šeštojo–devintojo dešimtmečio grandioziniams sovietiniams ekonominiams projektams (Kazachstano ir Rusijos nedirbamų žemės plotų įsisavinimui, stambių pramonės objektų plėtrai Sibire ir kt.) reikėjo daug darbo jėgos, kuri buvo renkama visuose SSRS regionuose, tarp jų ir Lietuvoje. Sovietinė valdžia, pasitelkusi migraciją, į norimus rajonus nukreipė milijonus asmenų.

Tyrinėtojo Leonido Rybakovskio teigimu, 1939–1958 m. iš europinės SSRS dalies į azijinę, įskaitant ir Uralą, persikėlė 8–10 mln. asmenų. Tačiau taikyti gyventojų judėjimo kontrolės mechanizmai (gyventojų registravimo ar kadrų paskirstymo sistema ir pan.) tuo pat metu leido vykdyti migrantų segregaciją. Valdžios akimis nepatikimi asmenys (pvz., teisti už politinius, ekonominius, kriminalinius nusikaltimus) negalėjo apsigyventi ir įsidarbinti tam tikrose vietovėse, kur galiojo pasų režimo suvaržymai. Tokiu atveju nebuvo atsižvelgiama į tai, kad tos vietovės pateko į intensyvios ekonominės plėtros zoną, kur buvo nukreipiami tūkstančiai reikalingų darbininkų. Paprastai tokios vietovės buvo svarbesnio statuso miestai (pvz., Leningradas) ar respublikų sostinės (pvz., Kijevas, Vilnius) ir pasienio zonos (pvz., Karelijos ASSR). Tokių „režiminių miestų“ skaičius po truputį buvo didinamas. Stalinizmo laikotarpio pabaigoje (1953 m.) jų buvo mažiau (21) negu politinės liberalizacijos metais (1959 m.) – 37. Šie pokyčiai buvo susiję su destalinizacija, kai tūkstančiai politinių kalinių ir tremtinių buvo paleisti, bet jiems uždrausta apsigyventi tam tikrose vietovėse, būtent „režiminiuose miestuose ir zonose“.

Vykdant Lietuvos sovietizavimą, vyravo migracinė kryptis iš SSRS į Lietuvą, ypač į Vilnių ir Klaipėdą.

1944 m. sovietinė valdžia Lietuvoje pradėjo taikyti iki Antrojo pasaulinio karo SSRS gyvavusį migracijos modelį – kontroliuojamą ir organizuojamą procesą, kai tam tikrų teritorinių vienetų demografinės ar ekonominės (pramonės ar žemės ūkio plėtros, tam tikrų teritorijų apgyvendinimo ir kt.) problemos buvo sprendžiamos organizuojant migraciją (gyventojų perkėlimus). Tuometinė sovietinė valdžia aktyviai taikė carinės Rusijos migracinę patirtį. Tokiu būdu Lietuvoje buvo įgyvendintos tokios pačios priemonės kaip ir kitose sovietinėse respublikose bei regionuose.

Sovietinio laikotarpio migracija Lietuvoje sąlygiškai skirstytina į šiuos tarpsnius:

1. 1944-1953 m. – griežtos kontrolės ir judėjimo varžymų laikotarpis. Tačiau netgi ir šiuo laikotarpiu buvo metų, kai migracija buvo mažiau kontroliuojama ir stichiškesnė (bado sukelta Rusijos ar Ukrainos gyventojų migracija į Lietuvą 1946–1947 m., žemės ūkio masinės kolektyvizacijos išprovokuota LSSR kaimo gyventojų migracija į miestus).

2. 1953-1989 m. – sąlygiškos liberalizacijos laikotarpis, kai keitėsi etninė, migracinė politika, lėmusi gyventojų judėjimo varžymų mažinimą. Dėl to į Lietuvą stengėsi grįžti tremtiniai ir politiniai kaliniai. Lietuvoje ir Vilniaus krašte noriai kūrėsi demobilizuotieji iš Raudonosios armijos, galimybių įsikurti ieškojo žydai. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad atvykėliams iš kitur dėl socialinių resursų (darbo vietų, gyvenamojo ploto ir kt.) teko konkuruoti su lietuviais, kurie dėl įvairių priežasčių (pvz., lietuvių nacionalinio charakterio bruožų – sėslumo, prisirišimo prie žemės, geresnės socialinės padėties Lietuvoje palyginti su kitais sovietiniais regionais) daugiausia migravo pačioje respublikoje.

Vykdant Lietuvos sovietizavimą, vyravo migracinė kryptis iš SSRS į Lietuvą, ypač į Vilnių ir Klaipėdą. Atkreiptinas dėmesys, kad LSSR buvo daugiau žmones traukianti nei išsiunčianti respublika. Aukščiausioji sovietinė valdžia palaikė migracinius srautus į Lietuvą. Migracija iš kitų SSRS respublikų į Lietuvą prasidėjo 1944 m. antroje pusėje, kai buvo pradėti siųsti partinio, ūkinio ar represinio aparato atstovai. Tačiau dėl duomenų trūkumo sunku nustatyti kiek tikslesnį 1944 m. atvykusiųjų skaičių. Žinoma, kad nuo 1944 m. vasaros iki 1945 m. pavasario Lietuvoje tokių atvykusių asmenų apytiksliai buvo daugiau kaip 6 tūkst. Daugiausia jų buvo nukreipta į NKVD sistemą (apie 2,8 tūkst.) ir geležinkelius (apie 2 tūkst.).

Buvo du intensyvios migracijos iš kitų sovietinių respublikų į Lietuvą tarpsniai: pokario metai (1945/1946-1949) ir XX a. šeštojo dešimtmečio antroji pusė-aštuntasis dešimtmetis. Statistiniai duomenys rodo, kad iš kitų sovietinių regionų į LSSR 1944-1989 m. atvyko apie 400 tūkst. žmonių, tarp jų buvo ir lietuvių tremtinių, ir politinių kalinių (iki 1970 m. į Lietuvą jų buvo grįžę maždaug 80 tūkst.). Tokie intensyvūs migraciniai srautai neabejotinai paveikė respublikos demografinę ir etninę padėtį. Lietuva, o ypač tam tikri regionai ar jų dalys (Vilniaus kraštas ar Klaipėdos miestas), tapo daugiatautiškesnė, pakito kai kurių etninių grupių proporcijos: pagausėjo rusų, baltarusių, ukrainiečių, sumažėjo lenkų, žydų. Pokario metais Rusijos, Baltarusijos ar Ukrainos gyventojai buvo pagrindinis šaltinis papildyti lietuviškų miestų, pirmiausia Vilniaus, gyventojų gretas. Priminsime, kad dėl žūčių (lietuvių nacionaliniame pogrindyje, civilių gyventojų ir vengiančių mobilizacijos į Raudonąją armiją ar jau mobilizuotųjų), tremčių, įkalinimų, emigracijos į Vakarus Lietuvoje neliko apie 760 tūkst. žmonių. Taigi neigiamas demografinis balansas buvo sumažintas kitų sovietinių respublikų demografiniais resursais. Šios migracinės krypties dinamiką veikė politiniai ir socialiniai ekonominiai veiksniai (į Lietuvą buvo atsiųsta daug pareigūnų į įvairias politines, ūkines, represines ir kt. struktūras, tokiu būdu siekiant spartinti respublikos sovietizavimą; dalis atvykėlių buvo ekonominiai migrantai, ieškoję lengvesnių ir stabilesnių gyvenimo sąlygų).

Jeigu įvertintume išskirtų dviejų imigracinių laikotarpių balansą, tai jis atrodytų šitaip: 1945–1949 m. į Lietuvą persikėlė apie 180 tūkst. kitų sovietinių regionų gyventojų. Antruoju intensyvios imigracijos tarpsniu (XX a. šeštojo dešimtmečio antroji pusė-aštuntasis dešimtmetis) migracinis prieaugis taip pat buvo apie 170 tūkst. (įskaitant grįžusius lietuvius tremtinius ir politinius kalinius).

Šis intensyvus srautas buvo susijęs su sparčia pramonės plėtra. Tuo metu sovietinė migracinė politika buvo orientuota į siekį įgyvendinti ekonominius projektus (pvz., vyko pramonės plėtra Vakarų Sibire ir kitur), todėl migraciniai srautai SSRS nebuvo varžomi (išskyrus tam tikras teritorijas). Tačiau imigracijos mastais Lietuva nusileido Latvijai ir Estijai. Antai Latvijoje mechaninis prieaugis 1960-1989 m. buvo apie 310 tūkst., Estijoje – 195 tūkst. Mažesnius imigracinius srautus į Lietuvą, palyginti su Latvija ir Estija, nulėmė kelios aplinkybės. Nors aukščiausia sovietinė valdžia centralizuotai valdė ekonomiką, Lietuvoje buvo įgyvendinta decentralizuota pramonės išdėstymo ir urbanizacijos schema. Tai reiškė, kad pramonės įmonės buvo koncentruojamos ne didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet kuriamos vidutinio dydžio miestuose (Alytuje, Marijampolėje, Utenoje ir kitur). Tokioms įmonėms nereikėjo importuoti darbo jėgos, nes jos užteko aplinkiniuose rajonuose.

Antra vertus, respublikos valdžia stengėsi neplėtoti sąjunginio pavaldumo įmonių. Tokiu būdu buvo sumažinami dideli darbo jėgos poreikiai. Trečia, turbūt reikšmingiausia aplinkybė buvo ta, kad Lietuvoje natūralusis prieaugis (gimimo ir mirčių santykis) buvo net kelis kartus aukštesnis negu kaimyninėse Latvijoje ar Estijoje. 1959-1989 m. Lietuvoje jis vidutiniškai buvo 26,8 tūkst., Latvijoje – 8,2 tūkst., Estijoje – 5,5 tūkst. Be to, Lietuvoje, kitaip nei minėtose respublikose, natūralusis gyventojų skaičius daugiausia išaugo dėl lietuvių, o minėtose respublikose – dėl atvykusių rusakalbių. Štai per 20 metų lietuvių skaičius padidėjo 561,4 tūkst., latvių – 46,2 tūkst., estų – 55,1 tūkst.

Homogenizacijos plano įgyvendinimas: demografinė krizė regione ir jos įveikimas (1944-1946 m.)

Antrasis pasaulinis karas sukėlė labai intensyvius migracijos procesus Vidurio ir Rytų Europoje. Jie įtraukė kelias dešimtis milijonų žmonių. Į juos buvo įtraukta Lietuva ir jos gyventojai.

Teherano, Jaltos ir Potsdamo konferencijų nutarimai lėmė, kad buvo įgyvendintas Vidurio ir Rytų Europos homogenizavimo planas. Šios Europos dalies pokarinis etninis žemėlapis turėjo smarkiai pasikeisti. Buvo pasirinktas teritorijų etninio unifikavimo metodas perkeliant tam tikrų etninių grupių atstovus į jų etnoso kiekybiškai dominuojamą erdvę. Todėl milijonai vokiečių iš Čekoslovakijos, Lenkijos, Vengrijos, Rumunijos ir kt. turėjo persikelti į teritoriškai apkarpytą Vokietiją, ne savo noru SSRS atsidūrę lenkai – į nuo jos priklausomą Lenkiją, vengrai iš Čekoslovakijos ir kt. – į Vengriją, ukrainiečiai, baltarusiai iš Lenkijos – į SSRS ir pan.

SSRS valdžios sprendimu buvo nutarta etniškai unifikuoti vakarines teritorijas, priskirtas trims sovietinėms respublikoms – Ukrainai, Baltarusijai ir Lietuvai. Šiose teritorijose telkęsi ir gausias etnines bendruomenes sudarę lenkai turėjo persikelti į naujoje geografinėje erdvėje atsidūrusią Lenkiją, iš ten tūkstančiai ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių turėjo įsikurti sovietinėje imperijoje. Pirmieji turėjo būti įkurdinti Ukrainos SSR, antrieji – Baltarusijos SSR, tretieji – Lietuvos SSR.

Lietuvoje, kitaip nei kitose dviejose respublikose, migraciniai procesai įgavo vieną kryptį ir planuoto srauto į sovietinę Lietuvą nebuvo sulaukta (iš laukiamų 10-15 tūkst. lietuvių iš Lenkijos atvyko tik keletas žmonių). Lietuvos atveju homogenizavimo planas labiausiai apėmė rytinę ir pietrytinę respublikos dalį. Šitaip susiklostė dėl kelių priežasčių: 1) šios teritorijos priklausomybė Lenkijai 1920-1939 m. ir tam tikra specifinė gyventojų struktūra (lenkų bendruomenės kiekybinis dominavimas ir kompaktiškumas) lėmė, kad būtent Vilniaus kraštas pateko į homogenizavimo planą; 2) planuojant teritorijų etninės sudėties unifikavimą, į tam tikras etnines grupes buvo žiūrima kaip į galimos tarpetninės įtampos šaltinį, todėl buvo pasistengta jį panaikinti arba bent jau dezorganizuoti. Lietuvoje tokia etninė grupė buvo lenkai. Tiek 1939 m., tiek ir 1944-1945 m. pradžioje jie nenorėjo susitaikyti su mažumos statusu ir jų socialinę padėtį smukdančia politika Vilniaus krašte, todėl aktyviai priešinosi (ginkluotu ir neginkluotu būdu) regiono sovietizavimui. Sovietinė valdžia ėmėsi ryžtingų priemonių pašalinti šį veiksnį.

Homogenizavimo planas pradėtas įgyvendinti 1944 m. ankstyvą rudenį, tuoj po Raudonosios armijos įžengimo į Lietuvą. 1944 m. rugsėjo 22 d. Liubline buvo sudaryta speciali LSSR ir prosovietinės Lenkijos valdžios sutartis, kuria buvo numatyta per labai trumpą laiką perkelti į Lenkiją buvusius jos piliečius (lenkus ir žydus). Procesui organizuoti ir užbaigti buvo numatyta kiek daugiau negu pusmetis. Tačiau realybė buvo sudėtingesnė, negu popieriniai planai. Procesas užsitęsė, jis buvo didesnio masto, negu buvo planuota, daug sudėtingesnis, negu buvo galvota, jo rezultatai buvo netikėti.

Jau 1945 m. registracijos išvykti į Lenkiją rezultatai pranašavo demografinę krizę LSSR. Tuometinis Vilniaus miesto gyventojas ir įvykių liudininkas, geras lietuvių ir lenkų santykių žinovas Mykolas Römeris rašė:

„Vilnius, ypač lenkiškas Wilno, gyvena su lenkų evakuacijos į Lenkiją žyme. Tuo metu, kai gruodį [1944 m. – V. S.] pradėjo veikti speciali lietuvių-lenkų komisija, kuri registravo besikreipusius dėl išvykimo į Lenkiją, užsirašydavo sąlygiškai nedaug asmenų ar šeimų [...]. Gruodį, kaip buvo kalbama, kreipėsi į komisiją vidutiniškai vienas asmuo per ketvirtį valandos. Dabar kreipimasis užsirašyti išvykti tapo masiškas. Kiekvieną dieną nuo pat ryto ne tik komisijos patalpose, bet ir gatvėje stovi didžiulė eilė žmonių, kuri nutįsta toli išilgai gatvės. [...] Dabar žmones užvaldė avių bandos jausmas užsirašyti, žmonės skuba ir bijo, kad nenuspės, nes komisija veiks tik iki vasario pabaigos“.

Reikia pažymėti, kad šios akcijos vykdytojai iš tiesų nežinojo apie jos mastą. Sovietinės Lietuvos atstovai manė, kad iš Vilniaus m. ir Vilniaus, Trakų, Švenčionių, Zarasų ir Alytaus apskričių į Lenkiją išvyks maždaug 150 tūkst. asmenų. Tačiau reali padėtis buvo daug sudėtingesnė. Vilniaus ir Vilniaus krašto gyventojų, norinčių persikelti į Lenkiją, buvo užregistuota daugiau nei dvigubai (žr. toliau esančią lentelę). Dar kelios dešimtys tūkstančių žmonių buvo įrašyta Kauno, Panevėžio, Ukmergės ir Kėdainių apskrityse veikusiuose evakuaciniuose rajonuose. Tai reiškė, kad visiškai įgyvendinus perkėlimo planą, Vilniaus mieste ir apskrityje beveik neliktų, o Švenčionių ar Trakų apskrityse gerokai sumažėtų gyventojų ir tai sukeltų demografinę krizę.

Būtina prisiminti, kad ši respublikos dalis tuo pat metu pateko į kitą migracinę akciją, kai karo metais vokiečių atvežti rusai ir baltarusiai buvo grąžinami į kilmės šalis (į Rusiją ir Baltarusiją). Kelios dešimtys tūkstančių minėtų tautybių asmenų buvo įkurdinta Vilniaus krašte. Be to, dėl Antrojo pasaulinio karo šis regionas patyrė didesnius negu kiti Lietuvos regionai demografinius nuostolius (žydų Holokaustas, priverstiniai darbai Vokietijoje, intensyvesnis antinacinis ir antisovietinis lenkų pasipriešinimas baigėsi gausesniais gyventojų praradimais). Apytiksliais duomenimis buvo prarasta 100 tūkst. žmonių. Tad natūralu, kad tokia sudėtinga padėtis tuometinei LSSR ir regiono valdžiai buvo rimtas iššūkis ir tikras galvos skausmas.

1944–1947 m. perkeltųjų iš Rytų ir Pietryčių Lietuvos į Lenkiją skaičius

Teritorinio vieneto pavadinimas*Iš viso gyventojųUžsiregistravo išvykti Išvyko į Lenkiją

Alytaus apskr. – 126 920 – 16 895 – 3549
Švenčionių apskr. 82 233 – 33 692 – 14 132
Trakų apskr. 128 125 – 50 075 – 17 011
Vilniaus apskr. 141 641 – 135 316 – 39 462
Vilniaus m. 91 340 – 111 341 – 89 594
Zarasų apskr. 54 289 – 13 707 – 5590
Iš viso 624 548 – 361 026 – 169 338

* Apskričių gyventojų skaičius nurodytas su tų apskričių miestų gyventojų skaičiumi.

Vertinant lentelės duomenis būtina pabrėžti, kad joje pateikti tik apytiksliai duomenys. Iš tiesų antroje grafoje nurodyti duomenys yra „popieriniai“, t. y. nurodytas to meto dokumentuose užfiksuotas, bet ne realiai buvusių gyventojų skaičius. Reikia prisiminti, kad 1945 m. vyko intensyvūs migraciniai judėjimai: vokiečių okupacijos metais atvežti rusai ir baltarusiai buvo grąžinami į kilmės vietas, išvežti darbams į Vokietiją ar įkalinti konclageriuose grįžo į gimtąsias vietas. Be to, dalis asmenų slapstėsi nuo sovietinės valdžios, todėl į jokias tuometines gyventojų apskaitas nebuvo įtraukti.

Norinčiųjų persikelti į Lenkiją registracijos rezultatus galima vertinti kaip savotišką šių teritorijų lenkiškumo įrodymą. Mat gyventojai lenkai vylėsi, kad pokariu sprendžiant Lenkijos valstybingumo atkūrimo ir teritorinius klausimus, į šiuos rezultatus bus atsižvelgta ir Vilniaus kraštas bus grąžintas į Lenkijos jurisdikciją. Gerai lietuvių ir lenkų santykius išmanęs M. Römeris pažymėjo, kad lenkų nuostata buvo tokia: ištverti ir pasilikti Vilniuje – tai lenkų patriotinė pareiga. Būtent tokią poziciją („likti vietoje“) gyventojus ragino užimti Vilniaus krašto lenkų pogrindžio vadovybė, kuri tikėjosi Lenkijai palankių teritorinių pokyčių šiame regione. Tačiau sovietinei valdžiai sustiprinus represijas prieš lenkų pogrindį ir jo rėmėjus – civilius gyventojus, plačiai paviešinus Jaltos konferencijos nutarimus Lenkijos teritorijų klausimu, įvyko lūžis. Gyventojų lenkų boikotas buvo palaužtas ir jie masiškai pradėjo keltis į Lenkiją. Gyventojų perkėlimas dėl logistinių priežasčių buvo pradėtas nuo Vilniaus miesto gyventojų, tik vėliau jis išplėstas į kaimiškus rajonus.

Kaimo gyventojų atžvilgiu vietinės sovietinės valdžios atstovai laikėsi kitokios taktikos. Taikant „meduolio ir botago“ principą buvo stengiamasi atkalbėti kaimo gyventojus išvykti ir žadamos ekonominės lengvatos maisto produktais ar pramoninėmis prekėmis. Kai „meduolio“ taktika nebeveikė, pradėtas taikyti „botago“ metodas. Iš į Lenkiją užsiregistravusių asmenų buvo reikalaujama įvykdyti visus privalomus žemės ūkio produkcijos pristatymus, užsėti laukus, taip pat suvaržytas į Lenkiją išvykti reikiamų dokumentų (pažymų apie turėtą turtą, atsiskaitymą su valstybe ir kt.) išdavimas ir pan. Vis dėlto lentelės duomenys rodo, kad netgi represinės priemonės nesumažino gyventojų motyvacijos išvykti. Daugiau žemės turėję, verslesni asmenys iš Vilniaus krašto kaimų išvyko į kaimyninę šalį.

Migracijos į Lenkiją dinamika 1944–1947 m.

Laikotarpis – Išvykusiųjų skaičius

1944 m. – 0,1 tūkst.
1945 m. – 73,1 tūkst.
1946 m. – 97,6 tūkst.
1947 m. – 0,6 tūkst.

Ši migracinė akcija labai paveikė regiono padėtį ir sukėlė demografinę krizę. Reikėjo ieškoti būdų, kaip išspręsti šitą problemą. Taigi siekiant amortizuoti demografinius nuostolius, buvo priimti keli sprendimai. Vilniaus miesto atveju buvo nutarta darbo jėgą mobilizuoti į miestą, Vilniaus krašto kaimiškųjų vietovių atveju – čia įkurdinti keletą tūkstančių šeimų iš kitų respublikos regionų. Pagal pirminius planus buvo numatyta mobilizuoti į Vilniaus miestą apie 20 tūkst. asmenų, į Vilniaus kraštą – 5 tūkst. lietuvių šeimų (20-25 tūkst. žmonių). Tačiau realybė privertė planus keisti ir ieškoti kitų būdų demografinei krizei įveikti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt