Nuomonės

2021.10.25 19:30

Indrė Makaraitytė. Migrantai – tema, apie kurią patogu tylėti ir nepatogu kalbėti net liberalams

Indrė Makaraitytė, apžvalgininkė, LRT.lt2021.10.25 19:30

Ar esate kada matę drebantį iš šalčio žmogų, kuris niekur negali sušilti? Rūdninkuose, laikinoje stovykloje, septyni šimtai vyrų gyveno nešildomose palapinėse, rugsėjį ištisomis savaitėmis kiaurai pliaupiant lietui, kai vienintelė šiluma buvo dieną naktį nenusivelkami viršutiniai drabužiai ir miegmaišis.

Jie skaičiavo dienas ir net valandas, kada ant galvos nelašės vanduo, jie gaus sausą ir šiltą kampą, o ne palapinę, kurioje – vos keli metrai privatumo ir smarvė. Nuo drėgmės, nuo nešvaros, nuo nekeistų drabužių, nuo šalčio ir nuo gendančio maisto.

Šie vyrai dabar gyvena buvusiuose Kybartų pataisos namuose, kitaip tariant, kalėjime, kuris ir atrodo kaip kalėjimas, juos prižiūri buvusių pataisos namų gyventojų prižiūrėtojai.

Kaip beviltiškai turėjo jaustis žmonės Rūdninkuose, jei jų žmogišką orumą grąžina kalėjimas?

Kybartuose daugelio, bent viename korpuse, kambariai švarūs, skirtingai nei palapinės. Jie juos valo pasikeisdami, o kai kur galioja nerašytos, bet sutartos griežtos tylos taisyklės naktį. Bet karštą dušą jie vis tiek gauna tik kartą per savaitę. 700 vyrų.

Tačiau jau praėjus beveik mėnesiui nuo tos dienos, kai migrantai paliko Rūdninkų stovyklą, vidaus reikalų sistemos pareigūnai skaičiuoja, ką šie pridarė.

Palaukite, ne tik daiktus suniokojo. Pasirodo, dar ir medžius aplaupė.

„Nors buvo aprūpinti karštu maistu, bet mėgo pasikūrenti lauželius. Kadangi mes tikrai nesutikome jų aprūpinti laužams skirtomis medžiagomis, tai jie lupdavo nuo medžių vadinamąją žievę“, – vaizdžiai pasakoja Vidaus saugumo tarnybos pareigūnas Skliaustys, akivaizdžiai leidžiantis suprasti, kad migrantai tuos lauželius kūrenosi ne todėl, kad jiems buvo šalta ar tam, kad pasišildytų maistą. O tik todėl, kad norėjo aplaupyti jų teritorijoje pasitaikiusius medžius.

„Migrantai yra labai netvarkingi – nemėgsta tvarkytis”, – toliau kalba pareigūnas, kabina etiketes visiems 700 vyrų iš eilės ir jam tikrai padeda vaizdas – nusiaubti Rūdninkai.

Kybartų niekas nerodo, nebeįdomu. Ten niekas nenusiaubta.

Po tokių pasisakymų šiam pareigūnui demokratiją ir žmogaus teises gerbiančioje valstybėje turėtų rimtai atsirūgti, tačiau jo žodžių išvis niekas net nepastebi. Atvirkščiai, du valdančiosios Tėvynės sąjungos nariai iš Seimo augina įtampą toliau. Pirmasis, buvęs užsienio reikalų ministras Audronis Ažubalis, leidžia generalizuoti visų migrantų elgesį pasienyje: pasirodo, tai, kad pasienio punktuose nepateikiami prieglobsčio prašymai, yra „tradiciškai ir chroniškai tokių piliečių kategorijos gudravimas“.

Antrasis, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, negali ištverti ir paskelbia, kad tarp tų keturių tūkstančių dviejų šimtų, iš kurių jau beveik tūkstantis pasišalino iš Lietuvos, – net keliolika siejamų su teroristinėmis organizacijomis.

Jis netrunka pabrėžti, kad tie teroristai šiuo metu neutralizuoti, pavojaus Lietuvai jie nekelia, bet juk pasakyti, kad migrantai – dar ir teroristai – reikia.

Juk reikia, kad Lietuvos visuomenė jų, „tokių piliečių kategorijos“, „chroniškai gudraujančių”, nedėkingų net už peršlapusią palapinę, iš šalčio laupančių nuo sovietmečio nepasikeitusio VST poligono medžius, nekęstų. Reikia, kad vos paprašius paaukoti šiems žmonėms, ypač moterims ir vaikams, knygų, drabužių, žaislų ar virtuvės rakandų pasipila komentarai, kurių pakartoti viešojoje erdvėje neapsiverčia liežuvis.

Hibridinė ataka vyksta pasitelkiant gyvus žmones, o migrantų apgręžimas atgal į Baltarusiją iš tikrųjų yra vaikščiojimas ties bedugne. Čia nėra lengvo atsakymo.

Ciniškose žmonių kontrabandos schemose nėra žmogiškumo – niekas neskaičiuoja, kiek lavonų išmetama pakeliui, kiek šių žmonių sušals pasienyje ar už kelią į Vokietiją parduos savo inkstą, o už širdies griebiantys pasakojimai apie nėščias moteris ir mažamečius vaikus šaltyje yra šio karo dalis.

Klausantis žmogaus teisių aktyvistų atrodo, kad kažkas iš butelio paleido naivumo džiną ir kad jie staiga pamiršo, kad už kiekvieno migranto, kuris atvežamas ar pats atvažiuoja iki Baltarusijos sienos su Europos Sąjunga, stovi ne tik manipuliatyvus Baltarusijos režimas, bet ir žmonių kontrabandininkai. Ir kad kiekvienas, lengvai perėjęs sieną, yra ir žmonių kontrabandininkų auka, ir papildoma motyvacija vežti čia naujus žmones. Ciniškose žmonių kontrabandos schemose nėra žmogiškumo – niekas neskaičiuoja, kiek lavonų išmetama pakeliui, kiek šių žmonių sušals pasienyje ar už kelią į Vokietiją parduos savo inkstą, o už širdies griebiantys pasakojimai apie nėščias moteris ir mažamečius vaikus šaltyje yra šio karo dalis.

Kol kas niekas iš žmogaus teisių aktyvistų šio kausimo garsiai nekelia, keistų automobilių negaudo, nevyriausybininkų ausų nepasiekia įtariamų nusikaltėlių pavardės, tik jų skambučiai apie šąlančius pasienyje migrantus.

Jei nebūtų Vyriausybė priėmusi sprendimo apgręžti migrantų atgal į Baltarusiją, lydimo žmogiškumo dilemos, šiandien Lietuvoje būtų keliasdešimt tūkstančių migrantų ir tokia krizė, kokią sunku būtų įsivaizduoti. Kažin ar dar turėtume valstybę, beje.

Bet nei migrantų krizė baigėsi, nei tie patys, kurie jau yra Lietuvoje, kur nors išnyko, o tyla, kai šiuo klausimu ne tik kad nevyksta diskusijų, bet niekas neoponuoja iš esmės radikaliems ir akivaizdžiai europinius vertybinius pamatus pažeidžiantiems politikų pareiškimams, visus atvykusius žmones paverčiančius nusikaltėliais, teroristais, niokotojais ir sukčiais, migrantų klausimą daro viena didžiausių Lietuvos visuomenės problemų.

Jei nebūtų Vyriausybė priėmusi sprendimo apgręžti migrantų atgal į Baltarusiją, lydimo žmogiškumo dilemos, šiandien Lietuvoje būtų keliasdešimt tūkstančių migrantų ir tokia krizė, kokią sunku būtų įsivaizduoti. Kažin ar dar turėtume valstybę, beje.

Tyla tvyro, kai reikia kalbėti, o ką daryti su liksiančiais čia, Lietuvoje, žmonėmis – net jei visi keturi tūkstančiai pabėgtų, dalis, ir tikrai nemaža, jų bus vis tiek grąžinta čia. Naujų migrantų dar tikrai parūpins ir Baltarusijos režimas.

Valdantieji visais klausimais, susijusiais su migrantais, ir dėl gyvenimo sąlygų, taip pat ir dėl galimybės apeliuoti dar sykį ir skųsti neigiamą migracijos tarnybos sprendimą labiau baiminasi ne mūsiškės opozicijos, o Europos Sąjungos vėzdo.

Socialdemokratus, nors jų lyderė Vilija Blinkevičiūtė Europos Parlamente dirba frakcijoje, kurioje vienas iš prioritetų – ir moterų pabėgėlių klausimai, visais žmogaus teisių klausimais užčiaupė nauja opozicinė Sauliaus Skvernelio politinė jėga. Ši deklaravo esanti tautinių pažiūrų, o iš S. Skvernelio retorikos naujoji jo frakcija nė vienu žmogaus teisių klausimu, regis, negalėsianti balsuoti laisvai: nebus tokio, kokį iki šiol siūlė valdantieji Partnerystės įstatymo, nebus, griaudi S. Skvernelis, nors net trys jo dabartiniai frakcijiečiai už jį taip pat balsavo.

Valstiečiai apskirtai siūlė pratęsti migrantų sulaikymą nuo pusės metų iki metų ir apskritai neleisti judėti Lietuvos teritorijoje.

Seimas šį pasiūlymą atmetė kaip prieštaraujantį tarptautinei teisei ir principams, bet migrantų klausimas nepatogus ne tik Liberalų sąjūdžiui, kurio net trys atstovai jį palaikė, bet ir progresyviausia žmogaus teisių klausimu vadinamai Laisvės partijai. Vienintelis Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius eina diskutuoti su L. Kasčiūnu, aiškiai pasako, kad kai į bet kurį klausimą, net tik apie migrantų gyvenimo sąlygų aktualijas vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė atsako pareiškimu, kad tai – hibridinis karas, jau yra nesveika, tačiau apgręžimui rado stulbinamai svarų argumentą – mat jei mes įsileistumėme migrantų tiek, kiek jų nori čia atvykti, jų žmogaus teises dar labiau pažeistume, negalėdami suteikti orių gyvenimo sąlygų.

Ką dar be narkotikų dekriminalizavimo ir LGBT esate girdėję iš kitų?

Apgyvendintų Lietuvoje migrantų apsauga kainuoja milžiniškus pinigus, jie kasdien bėga iš stovyklų, jiems gaudyti, tramdyti, neramumams užkardyti telkiami pareigūnai, kurių darbo krūviai trigubėja, nes per kelis mėnesius pareigūnų skaičius neišaugo – viską daro tie patys. Bet ne visi bėga, ne visi ko nors reikalauja, o tiesiog nori gyventi ir dirbti. Ir kurti naujus gyvenimus, o jų vaikai jau galėjo išmokti lietuvių kalbos. Tik išmoko neapykantos, nes mes juos jau esame atskyrę – užkabinę nusikaltėlio, teroristo ir gudraus manipuliatoriaus etiketę.

O mūsų politikai bijo. Kaip visada, bijo visuomenės tamsos ir jai pataikauja.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt